Foto žygis

Buvo tokia istorija šį rudenį: dalyvavau World Wide Photo Walk 2012. Tiesiog iš smalsumo: norėjosi suprasti ir pajusti savo kailiu,  kas per daiktas tas foto žygis (photowalk). Apie akciją sužinojau galima sakyti netyčia - jau įpusėjus registracijai pamačiau kažkieno iš užsieniečių pabendrintą žinutę Google+ tinkle. Apsilankiau akcijos puslapyje - Vilniuje jau buvo užregistruota grupė. Dar kiek pasvarsčiau - nedrąsu kaip tai pirmą kartą, - bet ėmiau ir užsiregistravau.

Akcijos diena, spalio 13, šeštadienis, Vilniuje pasitaikė niekuom neypatinga - nei saulės,  nei stipresnio rūko. Gamta nesiūlė jokios intrigos, tačiau kadangi foto žygis yra ne tik fotografijos,  bet ir nemažiau socialinis įvykis, klausimų vykti ar ne nekilo - dabar jau buvo smalsu pamatyti ir kas tie šeši kiti užsiregistrave į žygį.

Taigi - kas tas foto žygis? Tai tokia akcija, kai susirenka būris fotografų, kartu juda tuo pačiu maršrutu, fotografuoja bet ką, kas jiems atrodo verta jų užrakto spragsėjimo, bendrauja, dalinasi įspūdžiais ir pastebėjimais. Pasibaigus žygiui (šis turėjo 2 val. apribonimą), susėda kokiam nors kabake ir pratęsia pokalbius apie fotografiją ir fotografijas.

Bent jau taip buvo šiame žygyje. Žygio vadovė (ji ir užregistravo grupę akcijos svetainėje)  Orinta Labutytė yra asociacijos fotoexpress.lt narė. Gal todėl labai ir nenustebau, kai pasilabinus ir susipažinus žygio pradžioje, aš buvau vienintelis žygio dalyvis neturintis jokių sąsajų su minėta asociacija. Visi kiti - arba esami nariai, arba aktyvūs fotoexpress.lt bendruomenės nariai. Todėl nenuostabu,  kad dauguma jų - seni pažystami.

Sprendžiant iš šio žygio dalyvių kiekio - nėra lietuviai labai aktyvūs socialiniuose renginiuose: foto žygio grupėje galėjo būti iki 50 fotografų, o buvo tik 7. Matyt kai kuriuose pasaulio taškuose situacija yra priešinga,  nes akcijos svetainėje buvo numatytas specialus funkcionalumas besiregistruojantiems: jeigu norinčių prisijungti prie konkrečios grupės būdavo daugiau nei vietų, pavėlavusiems užsiregistruoti tekdavo stot į eilę ir laukt - gal kas atsisakys dalyvauti renginyje ir atlaisvins vietą. Populiarumą šiek tiek kaitino ir tas faktas,  kad vyko ne tik socialinis įvykis,  bet ir konkursas geriausiai fotografijai. Su pakankamai rimtais prizais.

Apie veiksmą žygio metu sunku ką nors papasakoti - tai reikia išbandyti ir pajausti savo kailiu. Buvo įdomu. Mūsų grupės nuotraukas galima pamatyti Google+ tinkle sukurtame įvykyje.

Kaip visuomet,  sunkiausia dalis buvo pasibaigus akcijai: išsirinkti ir į akcijos svetainę įkelti vieną geriausią savo kadrą. Aš dažniausiai susiduriu su situacija,  kai mano ir daugumos nuomonės išsiskiria,  todėl paprašiau Google+ bendruomenės padėti išrinkti geriausią kadrą. Ačiū visiems, kas balsavo "pliusindami" ir išsakė savo nuomonę. Mano minėta situacija pasikartojo: tie du kadrai, kuriuos laikiau "favoritais", negavo nei vieno palaikančio balo. Na ką - ne pirmą kartą, todėl nei kiek nenustebau.

Ir nors labai ryškaus lyderio mano surengtame mini balsavime nebuvo, buvo vienas kadras, kuris surinko daugiausiai pliusų:


Viskas kaip ir savo vietose, bet kažkodėl tolerastiškai pagalvojau, kad tas smulkus religinis motyvas virš stogų nebus labai patrauklus renkantiems geriausią kadrą. Ir nusprendžiau padirbėti ties sekančiu daugiausiai vertintojų simpatijų surinkusiu kadru. Su keturiomis žaviomis damomis.

Nusprendžiau pažaisti spalvomis: spalvotus palikti tik žmones, o visą kitą išversti į juodai-baltą variantą. Tokį variantą ir įkėliau akcijos puslapin, kaip savo geriausią kadrą:


Štai čia įvyko keisčiausia dalis. O gal linksmiausia - nelygu kaip pažiūrėsi. Kitiems mūsų grupės foto žygio dalyviams nepavyko laiku įkelti savo nuotraukų ir ... aš, likęs vieninteliu dalyviu, tapau grupės nugalėtoju. Nesiimsiu spėliot, kodėl nepavyko kitiems žygio dalyviams įkelti savo kadrų. Gal tiesiog nenorėjo (tai buvo neprivaloma). Ar sutrukdė anglų kalbos arba IT žinių spragos. Tačiau kaip nežiūrėk, pirma vieta, būnant vieninteliu dalyviu - anoks čia ir pasiekimas. Gal dėl to, o gal ir dėl to, kad dar vasaros pabaigoje buvau įsigijęs ir  jau įpusėjęs skaityti popierinį laimėtos knygos variantą, su gautu prizu už laimėjimą grupėje nusprendžiau pasielgti pagal principą "easy come, easy go" - tiesiog padovanoti kažkam, susijusiam su visa šia istorija.

Taigi, prizas - Scott Kelby knygos "The Lightroom 4 Book for Digital Photographers" elektroninis variantas - atiteks vienam iš dalyvavusių žygyje ar padėjusių man išsirinkti geriausią kadrą. Tam tereikės prie mano posto Google+ tinkle, kuriuo pabendrinsių šį tinklaraščio įrašą, parašyti trumpą komentarą, tipo - "Noriu".

O iš kart po Kalėdų (kai tik rasiu galimybę atsitraukti nuo stalo ir prisėsti prie kompiuterio), random.org pagalba išrinksiu vieną laimingąjį, kuriam ir atiteks kodas įsigyti šios knygos elektroninį variantą.



Ir kadangi daugiau įrašų į tinklaraštį iki Kalėdų nebespėsiu parašyt, tai naudodamasis proga linkiu visiems ramios Kūčių vakarienės ir džiaugsmingo Kalėdų ryto.

Pikseliai šmikseliai ir visokie kitokie taškai

Rašydamas apie fokusavimo tyrinėjimus pagavau save, jog žodžius taškas arba pikselis naudoju be aiškios sistemos. Smulkmena, bet užkliuvo ir pasidarė smalsu - o kaip gi su šių žodžių prasmėmis?

Prisiminiau  adatinius spausdintuvus, dar vadinamus bendriniu "dot matrix" vardu. Va jais atspausdinus tekstą tai būdavo matomi konkretūs taškai. Po to atmintyje iškilo prisiminimai, kaip renkantis monitorių ieškodavome modelio su mažiausiu atstumu tarp taškų. Žinia dėl ko - dėl geresnio vaizdo. Po to atėjo eilė aukštos raiškos spausdintuvams - lazeriniams ir visokiausiems rašaliniams. Ten gi viskas irgi matuojama taškais. Per colį. Kas vėl gi nesunkiai pasiverčia į konkretų taško dydį. Žodžiu, taškas - tai kažkas, kas fiziškai aptinkama ir pačiupinėjama.

Na, o pikselis, pikselis - tai kaip? Ogi paprastai - pagal apibrėžimą: mažiausia skaitmeninio vaizdo detalė. Ir vienokį dydį tas pikselis turės paleistas rašalu ant popieriaus ir visai kitokį - išspinduliuotas per monitoriaus ekraną. Gaunasi, kad pikselis - tai toks daiktas, kuris savo prigimtimi neturi konkretaus dydžio. Na taip, kadangi tiek į kameros jutiklį, tiek į šiuolaikinio monitoriaus matricą telpa labai konkretus jų skaičius, tai labai greitai ir nepastebimai visi pripratom matuoti ir šiųjų dydžius ne taškais, o pikseliais. Ar tai blogai? Gal ir ne, nežinau. Galima matyt vadinti visaip, tik reikia neužmiršti, kad pikselis yra labai jau virtualus dalykas. Pavyzdžiui, DVD įrašyto plačiaekranio vaizdo filmo kadras turi tiek pat pikselių, kiek ir normalaus formato filmas, tik atkuriant vaizdą ekrane pikseliai yra projektuojami ne "kvadratiniai", o šiek tiek "ištempti". Koks tokio pikselio dydis, kas pasakysit?

Kitą vertus, spalvotą pikselį paprastai sudaro bent trys spalvinės dedamosios, kurios vaizduojamos monitoriuje taip vadinamais subpikseliais. Arba, kaip aš sakyčiau - taškais. Yprastu atveju - po vieną raudonos, žalios ir mėlinos spalvos tašką kiekvienam pikseliui. Čia kaip ir paprasta būtų apskaičiuoti pikselio dydį arba PPI - sudedam spalvotų taškiukų dydžius ir turim atsakymą. Bet kaip jį suskaičiuoti kokios PenTile matricos atveju?

Ir beskaitydamas apie pikselį radau ir užuominą apie naują terminą - senselis. Kaip galima nesunkiai nuspėti - tai kameros jutiklio smulkiausias elementas. Patiko man šis terminas, tad pratinsiuos vartoti savo tekstuose. Jeigu reziumuoti: taškas - tai kas turi fizinį dydį; pikselis - tai kas skaitmeniniame faile; senselis - tai kas verčia šviesą į skaitmeną. Kol kas paprasta ir aišku.

O pabaigai paprastas uždavinėlis: pabandykite suskaičiuoti, kiek senselių turi turėti fotokameros matrica, kad pagamintų 800x480 pikselių vaizdą, ir kiek taškų reikia, norint atvaizduoti tuos pikselius ekrane. O dabar tą patį uždavinėlį išspręskite "senselius" ir "taškus" visur pakeisdami "pikseliais". Ar jaučiat skirtumą?



P.S. Po trijų mėnesių pauzės, sugrįžimas į tinklaraščio rašymą yra tarsi pradėjimas iš naujo. Tenka vėl pratintis rašyti...

Mintis iš niekur (10)

Dydis nesvarbu - prasmę suteikia tik laikas.

Šuniškas įrašas

Šuniškas kailio pylingas -
norint būt stilingu, tenka rūpintis išvaizda.
Laikas ne tai, kad bėga, tiesiog trykšta galinga čiurkšle pro šalį. Berods tik vakar Skirmantas Tumelis pasidalino stilingiausių blogų apdovanojimais, o žiū - jau du mėnesiai pralekė. Kadangi Skirmantas bedalindamas apdovanojimus ir man vieną paskyrė, tai prisižadėjau apie tai parašyt.

Nebus tai tikras Stylish blogger award įrašas, kuriuos visi su tokiu įkarščiu raitė, džiaugdamiesi pačia akcija. Matyt dėl to, kad ne kažin kiek čia to stiliaus pas save randu. Ir dėl to, kad kaip sakoma, apdovanojimų traukinys jau nuvažiavo - nesuspėjau įšokt laiku (kaip ir padaryt milijono kitų reikalų šiais metais). Ir dar dėl to, kad gavau už tai, už ką niekad nesitikėjau gauti - už "keistą stiliovą šunį". Kai blogeris Rokiškis prieš metus laiko paskleidė žinią apie mano tinklaraštį ant visų Lietuvos internetų, tai rekomendavo beveik priešingai - "rašo apie fotografiją, bet ne iš kokių nors ciuciukiškų pozicijų". Ir ką čia bepridursi - kaprizinga ta panelė Fortūna: šiandien jai įtinki vienaip, o rytoj - jau visai kitaip.

Kai teorija pradeda užknisinėti...

Kai teorija pradeda užknisinėti, susimąstai žmogus - o kiek gi čia reiktų džiovinti savo smegenis? Mano sprendimas tokioje situacijoje praktiškai visada būna vienas - gana, einu praktikuotis. Taip ir šį kartą: nusitepliojau "kaspiniukais" a la taikinį nuotraukos rezoliucijai tikrinti, čiupau trikojį, fotoaparatą ir pagaminau seriją kadrų.
Pav. 1 Kairėje - pats "taikinys"; dešinėje - elementų matmenų legenda. Kaip visada - paspaudus didinasi.

Visam tam reikalui naudojau Canon EOS 40D su 24mm f/1.4 objektyvu. Pastačiau fotoaparatą 2m atstumu nuo taikinio, išjungiau autofokusavimą ir rankytėm, naudodamas LiveView, sufokusavau. Tada, nekeisdamas nei fokusavimo, nei maksimaliai atidarytos diafragmos, padariau kadrus iš 1.5m, 2.0m, 2.5m ir 3.0m atstumų. Išgnybau tik taikinio dalį iš kiekvienos foto, suvienodinau dydžius su ryškiausiu vaizdu iš 2.0m atstumo ir sumaitinau FFT algoritmui. Dydžius vienodinau tik dėl to, kad FFT rezultatai gautusi vienodos apimties. Kiek pasibandžiau su tais pačiais kadrais - vaizdo spaudimas arba tempimas nepakeičia gauto spektro struktūros iš esmės. Na gal triukšmų fonas šiek tiek mažėja, dėl ne tokių staigių intensyvumo pasikeitimų po visų dydžio keitimo interpoliacijų. Bet tai ne iš esmės mano tyrinėjimui.

Beje, jeigu iki šiol neteko girdėt apie FFT - tai pakankamai patogus matematinis instrumentas sužinoti, iš kokio dažnumo dedamųjų susideda analizuojamas signalas. Kaip jau rašiau: smulkesnės detalės kartojasi aukštesniu dažniu; stambesnės - žemesniu. FFT transformacija padeda suskaičiuoti, kokio lygio nagrinėjamame signale yra kiekviena dažnio dedamoji. Nesileidžiant į ilgas teorijas - kuo aukštesnis lygis, tuo geriau ta signalo dedamoji pastebima. Pritaikant mūsų atvejui - tuo ryškesnės tam tikro dydžio detalės:
Pav. 2 Kadrų iškarpos (1.5m, 2.0m, 2.5m, 3.0m) ir jas atitinkančios FFT diagramos. Paspaude gausite 1:1 vaizdelį
Kad ryškiausias vaizdelis yra kadre darytame iš 2.0m atstumo - kur buvo fokusuotas fotoaparatas - nestebina. Ir jo FFT diagrama rodo daugiausiai signalo dedamųjų. Dažnis FFT diagramoje matuojamas atstumu nuo diagramos centro - kuo toliau nuo jo, tuo aukštesnis dažnis arba smulkesnės detalės. Ir kuo šviesesni FFT taškai, tuo geriau išskyriamos tą dažnį atitinkančios detalės - paprasta, ar ne?

Kaip ir akivaizdžiai matyti, jog iš 2.5m darytas kadras yra ryškesnis už darytą iš 1.5m. Bet čia paprastumai netikėtai baigiasi. Kodėl iš 3.0m atstumo darytas kadras yra beveik tokios pat kokybės kaip kadras darytas iš 1.5m atstumo? Taip, tas iš 3.0m neturi to lengvo žiedelio aplink centrinį "spiečių", kaip tas iš 1.5m. Bet tai gali būti paaiškinama bent jau tuo, kad kadre darytame iš 3.0m atstumo visos detalės yra praktiškai du kart mažesnės - smulkiausių tiesiog pasidaro neįmanoma įžiūrėt, nes jos liejasi. Tačiau 3.0m yra du kart toliau nuo fokusavimo taško negu 1.5m - keistas rezultatas, ar ne?
Belieka atsiprašyti teorijos už jos numetimą į šoną ir prašyti paaiškinti - kas čia vyksta?

Pradžiai sąlyginai nesudėtingas pramodeliavimas mintyse: imam TŠŠ taikinio paviršiuje ir projektuojame jo skleidžiamus spindulius ant sensoriaus - gaunam dėmelę. Tą dėmelę vaizduojam atgalios į taikinį taikydami tą patį principą, kaip skaičiavom minimalios detalės dydį. Tik nedauginam iš dviejų. Jums smalsu kas po visų šių machinacijų gaunasi? Grafiškai tai atrodytų maždaug taip:
Pav. 3 TŠŠ spindulių projekciją atitinkančios objekto detalės dydis
Nors grafike yra pavaizduoti trys skirtingi fokusavimo scenarijai palyginimui, tačiau toliau nagrinėsiu tik vidurinyjį (žalios spalvos tiesės), atitinkantį fokusavimą ties 2.0m atžyma. Pasirodo detalės dydis kinta simetriškai į abi puses nuo fokusavimo taško. T.y. sufokusavus vaizdą į 2.0m atstumu esantį objektą, turėtų būti galima tikėtis, kad kadre 1.5m atstumu esantys daiktai bus matomi tokiu pat detalumu kaip ir iš 2.5m atstumo. Bet praktika rodo visai kitus dalykus. Kyla natūralus klausimas: kaip tai galima būtų paaiškinti? Žiūrim sekantį grafiką, kur suskaičiuotas TŠŠ ant sensoriaus formuojamos detalės dydis:
Pav. 4 TŠŠ spindulių projekcijos sensoriuje dydis
O čia matom, kad fokusui esant 2.0m atstumu, TŠŠ nuo objektų esančių 1.5m ir 3.0m atstumu formuos maždaug vienodas 12 sensoriaus celių  dėmes - štai jums ir atsakymas, kodėl šių kadrų detalumas atrodo labai panašus. Beje nuo 2.5m atstumu esančio objekto formuojamos maždaug 7 celių dydžio dėmelės, todėl jis ir atrodo detalesnis už analogišką iš 1.5m atstumo.

Yra dar keletas svarbių dalykų, kuriuos galima išskaityti šiuose grafikuose. Visų pirma - minimalus detalės dydis. Jeigu grįžti prie pirmojo grafiko (pav. 3), tai ties 2.0m atstumu gaunam, jog vieną pikselį atitinka ~0.45mm dydžio objekto detalė. Nepaisant to, nei vienos 0.5mm dydžio taikinio detalės padarytuose kadruose man įžiūrėt nepavyko. Bet vat trikampėliai iš kaspiniukų, į kuriuos galima būtų įtalpinti ~0.83mm skersmens apvalias dėmeles, tiksliai fokusuotame kadre neblogai išryškėjo - tai kaip ir arti prie mano anksčiau minėtos 2 celių didumo minimalios detalės principo.

Kitas dalykas susijęs su ryškumo gyliu - žiūrim į projekcijų sensoriuje grafikus (pav. 4). Konkrečiai paimame žalios spalvos kreivę ir matome, kad yra tam tikra zona, kur formuojamos TŠŠ dėmelės dydis yra mažesnis negu 2 celės, t.y. tarsi turėtume smulkesnį detalumą negu paminėta paragrafe aukščiau. Deja, bet taip nėra - ką manau puikiai demonstruoja konkretūs kadrai, - detaliau negu nupiešta dviem celėm gauti nepavyks, bet mes turime galimybę šioje zonoje stebėti vienodą kadro ryškumą, kuris realiai yra ribojamas tik fizikiniais sensoriaus parametrais. Šiuo konkrečiu atveju tai yra nuo maždaug 1.898m (near Depth of Field limit) iki 2113m (far Depth of Field limit) arba apytiksliai 215mm į gylį. Tai ir yra ryškumo gylį apibrėžianti zona.

Reikia pastebėti, kad ryškumo zonos dalis už fokusavimo taško yra šiek tiek ilgesnė negu prieš fokusavimo tašką. Beje, tai ypač gerai matosi su objektais esančiais už ryškumo gylio zonos ribų: esantys arčiau daug greičiau išsilieja, negu esantys toliau - dar kartą palyginkite kadrus iš pav. 2 padarytus 1.5m ir 2.5m atstumu. Todėl kai kuriais sudėtingais fokusavimo atvejais sprendimas fokusuoti kadrą šiek tiek arčiau negu yra fotografuojamas objektas potencialiai gali duoti daug geresnį rezultatą - objektas pateks į lėčiau progresuojančio išsiliejimo zoną, - negu nepataikytas fokusavimas šiek tiek už objekto.

Ir paskutinis pastebėjimas. Kas atsitiks, jeigu sufokusuot taip toli, jog pav. 3 esančios tiesės už fokusavimo taško kiltų vienodu kampu su minimalios detalės dydį apibrėžiančia tiese? Pvz. taip, kaip rodo žalia tiesė šiame grafike:
Pav. 5 Minimalios ir fokusuoto vaizdo detalių dydžių palyginimas
Šiame grafike nei žalia, nei mėlyna linijos tolstant į priekį nuo fokusavimo taško niekada nekirs minimalios detalės dydį apibrėžiančios violetinės linijos. Praktiškai tai reikš, kad sensoriaus paviršiuje formuojama detalė bus visada mažesnė už dvi celes. Arba kitaip tariant - visi objektai tolumoje bus idealiai sufokusuoti. Šis scenarijus dar vadinamas hiper-fokusu - tikiuosi apie jį girdėjot ir matėt įvairiausius kalkuliatorius, kurie paskaičiuoja ir suskaičiuoja, kur reiktų fokusuot. Gal net ir naudojot tuos paskaičiavimus praktiškai. O aš benarpliodamas teoriją ėmiau ir suabejojau jų tikslumu.
Bet čia jau tema kitam praktiniam eksperimentui ir kitam įrašui.

Dėmelės, MTF, kontrastas ir smulkios detalės

Pradesiu nuo ten kur baigiau ankstesnį įrašą:
Taškinio šaltinio suformuotos dėmelės dydis priklausomai nuo šaltinio atstumo iki lęšio (paspaudus didinasi)
Peržiūrėkim visas kreives iš eilės:
  1. Žalia kreivė sako, kad objekto esančio atstumu, lygiu ketvirtadaliui atstumo iki fokusavimo taško (0.25*focused), paviršiaus taškai bus "piešiami" sensoriuje ~15 celių (pikselių) dydžio vaizdo dėmelėmis.
  2. Mėlyna kreivė sako, kad objekto esančio atstumu, lygiu du trečdaliai atstumo iki fokusavimo taško (0.66*focused), paviršiaus taškai bus "piešiami" sensoriuje ~2 celių (pikselių) dydžio vaizdo dėmelėmis, t.y. maždaug septynis kart mažesnėmis negu paminėtomis 1-me punkte.
  3. Magenta kreivė sako, kad sufokusuoto objekto (focused), paviršiaus taškai bus "piešiami" sensoriuje 1 celės (pikselio) dydžio vaizdo dėmelėmis. 
  4. Šviesiai mėlyna kreivė sako, kad objekto esančio du kart toliau už fokusavimo tašką (2*focused), paviršiaus taškai bus "piešiami" sensoriuje ~2 celių (pikselių) dydžio vaizdo dėmelėmis, t.y. praktiškai taip pat, kaip ir 2-me punkte paminėtu atveju.
  5. Ruda kreivė sako, kad objekto esančio dešimt kart toliau už fokusavimo tašką (10*focused), paviršiaus taškai bus "piešiami" sensoriuje ~5 celių (pikselių) dydžio vaizdo dėmelėmis, arba 2.5 didesnėmis, kaip ir 4-me punkte paminėtu atveju.
Ir kas iš to, paklausite? Sąvoka "piešiančios dėmelės" - skamba beveik kaip "piešimas teptukais" - yra netgi labai tinkama tam paaiškinti: kuo didesnė dėmelė ("teptukas"), tuo sudėtingiau išgauti smulkias detales - visi kas piešėte vaikystėje teptukais manau dar pamenate. Klausimas tik kaip pamatuoti: kiek tų detalių gausime su "piešdami" konkretaus dydžio dėmele?

Šiaip jau parašyti programėlę, kuri suvidurkintų tam tikro vaizdelio taškus, nėra labai sudėtinga. Iš eilės vidurkinamų taškų skaičius imituotų dėmelės, piešiančios atvaizdo vieną pikselį, dydį. Sunkiau yra pamatuoti, tai kiek gi detalių tokiu būdu gaunam. Beieškodamas atsakymo aptikau puslapį apie Modulation Transfer Function arba dar sutrumpintai vadinamą MTF. Kas tyrinėjo objektyvų veidrodiniams fotoaparatams charakteristikas manau tikrai susidūrė su šia santrupa - šios funkcijos matavimai naudojami įvertinti kokią skiriamąją gebą gali užtikrinti optika.

MTF mechanizmus paaiškinanti matematika nėra labai paprasta, tad net nebandysiu į ją gilintis šiame įraše. Bet pačią MTF reikšmę paskaičiuoti tam tikrais atvejais pasirodo nėra jau taip ir sunku: imam tam tikro dydžio (erdvinio dažnio) detales ir jų kontrastą daliname iš stambiausių (žemiausio dažnio) detalių kontrasto ir paverčiam į procentus. Gaunam detales atitinkančio erdvinio dažnio MTF reikšmę. Smulkesnės detalės turi aukštesnį erdvinį (angl.: spatial) dažnį - jų daugiau ir jos kartojasi dažniau - negu stambios detalės. Kai detalės nyksta sakom "vaizdas liejasi" - šios smulkiosios detalės nyksta ir pilkėja, susiliedamos su aplinka. Arba galima būtų pasakyt, kad smulkių detalių kontrastas mažėja. Įdomu yra tai, kad yra išskirta pora MTF ribinių reikšmių:
  • 50% riba kai pradedamas pastebėti vaizdo aštrumo trūkumas;
  • 9% riba kuri apsprendžia galimybę atskirti du objektus Rayleigh kriterijaus prasme.
Pastarosios ribos apibrėžimas iš esmės sako, kad jeigu tam tikro dydžio detalių kontrastas nukrenta žemiau 9% nuo didžiausio viso vaizdo kontrasto, tai nebelieka galimybės jas iš išskirti. Bingo - tiksliai tai, ko man ir reikėjo!

Taigi, vėl simuliacija: sintezuoju vaizdą, kuriame būtų tiek stambių, tiek smulkių detalių. Vaizdo pikselius praleidžiam per sumavimo-vidurkinimo algoritmą ir gaunam vaizdo "projekciją". Simuliacijai pasirinkau matyt klasikinį taikinį: besikeičiančio periodo sinusoidę atitinčią ryškumo "liniuotę". Sinusoidės periodas nuo krašto iki centro pasikeičia 100 (šimtą) kartų - centre jis yra maždaug šimtą kart trumpesnis, negu kraštuose. Tai tuo pačiu reiškia ir tai, kad centre yra 100 kart smulkesnės detalės negu kraštuose. Detalumas nuo stambių detalių iki smulkių keičiasi pagal eksponentinį dėsnį - kuo arčiau centro, tuo greičiau detalės smulkėja. Pradinis vaizdas yra 50000 TŠŠ pločio ir projektuojamas-spaudžiamas taškų vidurkinimo pagalba "nuotraukoje" iki 1200px.  O kad būtų lengviau susigaudyti, kokie efektai gaunasi, šalia pridėjau su tuo pačiu vaizdeliu susietų, bet kažkokiu kitokiu būdu apdorotų juostų - štai visa legenda:
Diagramos legenda (spausti norint matyti normaliu dydžiu)
Taigi diagramoje yra dvi  iš pirmo žvilgsnio beveik identiškos zonos. Viršutinė atitinka vaizdo vidurkinimo simuliacijos palyginimą su 50% MTF reikšme, o apatinė - su 9% MTF reikšme.
Kiekvienoje zonoje yra (iš viršaus žemyn):
  • MTF vertę atitinkanti pilka juostelė-indikatorius, parodanti nuo kur iki kur nuotraukoje kontrastas yra žemesnis už atitinkamą MTF ribinę reikšmę.
  • Juosta atitinkanti pradinį vaizdą su fiksuotu matuojamą MTF reikšmę atitinkančiu kontrastu. Šioje juostoje vienodai yra neryškios tiek stambios, tiek smulkios detalės.
  • Dėmelės dydį atitinkanti pradinio vaizdo projekcija - "nuotrauka".
  • Didžiausio kontrasto vaizdas palyginimui, kai vidurkinimo dėmelės dydis lygus vienai celei.

O štai ir pati diagrama animuotame pavidale:
Paspaudus atsidarys animuotas GIF iliustruojantis dėmelės dydžio įtaką detalumui
Pastebėjimai:
  1. Ties 50% MTF riba aiškiai matomas prastesnis "nuotraukos" negu "originalo" kontrastas.
  2. Ties 9% MTF riba "nuotrauka" išsilieja ir toliau tonai apsiverčia: šviesios zonos tampa tamsiomi, o tamsios - šviesiomis. Tai labai gerai matosi lyginant su etaloniniu didžiausio kontrasto vaizdeliu.Atsivertę mano įkyriai minimos knygelės 44 puslapį rasite, kaip šis efektas atrodo paprastame analoginiame kadre. Ten pat rasite ir šio efekto paaiškinamą per pradinio vaizdo ir projekcinės dėmelės sąsūką (angl. k.: convolution). Tos "apverstos" juostelės matomos už detalių išnykimo ribos yra ne tikrųjų detalių, esančių tame taške, atvaizdas, bet šalia esančių juostų atspindžiai - tai logiškai seka iš sąsūkos apibrėžimo.
Šiuo konkrečiu atveju gavau štai tokį dėmelės dydžio ryšį su vaizde įžiūrimų smulkiausių (MTF ~9%) ir stambiausių (MTF 100%) detalių santykiu:
Dėmelės dydisfmax/fminCiklo ilgisMin. detalė
1 px1002.2 px1 px
2 px902.4 px1 px
3 px663.3 px2 px
5 px405.5 px3 px
7 px297.6 px4 px
9 px2210.0 px5 px
11 px1812.2 px6 px
15 px1415.7 px8 px
21 px1022.0 px11 px
čia fmax/fmin yra santykis tarp išskiriamų smulkiausių detalių ir stambiausių detalių pasikartojimo dažnių (pats dažnis yra atvirkščiai proporcingas detalių dydžiui); ciklo ilgis - sinusoidės periodo ilgis MTF 9% ribos taške; min. detalė - mažiausios nuotraukoje išskiriamos detalės dydis (apytiksliai pusės ciklo dydžio).

Lentelėje galima įžiūrėti dėsningumą, kurį norėdamas išsiaiškinti ir pradėjau rašyti šį įrašą: nuotraukoje išskiriamos detalės yra ne mažesnės kaip pusės TŠŠ formuojamos dėmelės dydžio. Ir tai su sąlyga, kad su detale kontrastuojančios aplinkos dydis yra ne mažesnis, kaip pati detalė.

Dabar tereikia sudėti į vieną loginę visumą minimalios objekto detalės sąvoką iš ankstesnio įrašo bei čia išsiaiškintą TŠŠ dėmelės diktuojamą minimalios detalės dydį nuotraukoje ir galėsiu pradėt nagrinėti kas kaip ir kodėl gaunasi fokusuotai arba ne.