Paprastai įrašuose su pavadinimu "Mintis iš niekur" pasižymėdavau tas mintis, kurios turi kažkokią ilgalaikiškesnę arba universalesnę - laisvą nuo konkrečios situacijos, kuri atvedė mane iki tos minties suvokimo, - prasmę. Mintis, kurią perskaitysite žemiau, turi kontekstą - ją parašiau kaip komentarą įrašui, kito žmogaus tinklaraštyje. Nepaisant to, šiais metais prieš vasario 16d. supratau, kad ji gali gyventi ir savarankišką gyvenimą...
Patriotas – tai nei titulas, nei pareiga, nei laipsnis. Greičiausiai tai dvasios būsena. Beveik liga. O tikri ligoniai matyt niekada garsiai neprisipažins, kad serga. Bet visada žinos, ką gali paaukoti vardan Tėvynės. Ir greičiausiai viskas pasikeis tik tada, kada aukosim čia ir dabar komfortišką gyvenimą, o ne galbūt gyvybę konflikte ateityje, kuris gal niekada taip ir neįvyks. Nes emocinis triukšmas, kurį šiandien girdime skleidžiamą pseudo patriotų yra kaip šnypštimas iš radijo aparato – geriausiai girdisi ten, kur prasmingo signalo nėr.
Rodomi pranešimai su žymėmis blog. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis blog. Rodyti visus pranešimus
Foto žygis
Buvo tokia istorija šį rudenį: dalyvavau World Wide Photo Walk 2012. Tiesiog iš smalsumo: norėjosi suprasti ir pajusti savo kailiu, kas per daiktas tas foto žygis (photowalk). Apie akciją sužinojau galima sakyti netyčia - jau įpusėjus registracijai pamačiau kažkieno iš užsieniečių pabendrintą žinutę Google+ tinkle. Apsilankiau akcijos puslapyje - Vilniuje jau buvo užregistruota grupė. Dar kiek pasvarsčiau - nedrąsu kaip tai pirmą kartą, - bet ėmiau ir užsiregistravau.
Akcijos diena, spalio 13, šeštadienis, Vilniuje pasitaikė niekuom neypatinga - nei saulės, nei stipresnio rūko. Gamta nesiūlė jokios intrigos, tačiau kadangi foto žygis yra ne tik fotografijos, bet ir nemažiau socialinis įvykis, klausimų vykti ar ne nekilo - dabar jau buvo smalsu pamatyti ir kas tie šeši kiti užsiregistrave į žygį.
Taigi - kas tas foto žygis? Tai tokia akcija, kai susirenka būris fotografų, kartu juda tuo pačiu maršrutu, fotografuoja bet ką, kas jiems atrodo verta jų užrakto spragsėjimo, bendrauja, dalinasi įspūdžiais ir pastebėjimais. Pasibaigus žygiui (šis turėjo 2 val. apribonimą), susėda kokiam nors kabake ir pratęsia pokalbius apie fotografiją ir fotografijas.
Bent jau taip buvo šiame žygyje. Žygio vadovė (ji ir užregistravo grupę akcijos svetainėje) Orinta Labutytė yra asociacijos fotoexpress.lt narė. Gal todėl labai ir nenustebau, kai pasilabinus ir susipažinus žygio pradžioje, aš buvau vienintelis žygio dalyvis neturintis jokių sąsajų su minėta asociacija. Visi kiti - arba esami nariai, arba aktyvūs fotoexpress.lt bendruomenės nariai. Todėl nenuostabu, kad dauguma jų - seni pažystami.
Sprendžiant iš šio žygio dalyvių kiekio - nėra lietuviai labai aktyvūs socialiniuose renginiuose: foto žygio grupėje galėjo būti iki 50 fotografų, o buvo tik 7. Matyt kai kuriuose pasaulio taškuose situacija yra priešinga, nes akcijos svetainėje buvo numatytas specialus funkcionalumas besiregistruojantiems: jeigu norinčių prisijungti prie konkrečios grupės būdavo daugiau nei vietų, pavėlavusiems užsiregistruoti tekdavo stot į eilę ir laukt - gal kas atsisakys dalyvauti renginyje ir atlaisvins vietą. Populiarumą šiek tiek kaitino ir tas faktas, kad vyko ne tik socialinis įvykis, bet ir konkursas geriausiai fotografijai. Su pakankamai rimtais prizais.
Apie veiksmą žygio metu sunku ką nors papasakoti - tai reikia išbandyti ir pajausti savo kailiu. Buvo įdomu. Mūsų grupės nuotraukas galima pamatyti Google+ tinkle sukurtame įvykyje.
Kaip visuomet, sunkiausia dalis buvo pasibaigus akcijai: išsirinkti ir į akcijos svetainę įkelti vieną geriausią savo kadrą. Aš dažniausiai susiduriu su situacija, kai mano ir daugumos nuomonės išsiskiria, todėl paprašiau Google+ bendruomenės padėti išrinkti geriausią kadrą. Ačiū visiems, kas balsavo "pliusindami" ir išsakė savo nuomonę. Mano minėta situacija pasikartojo: tie du kadrai, kuriuos laikiau "favoritais", negavo nei vieno palaikančio balo. Na ką - ne pirmą kartą, todėl nei kiek nenustebau.
Ir nors labai ryškaus lyderio mano surengtame mini balsavime nebuvo, buvo vienas kadras, kuris surinko daugiausiai pliusų:
Viskas kaip ir savo vietose, bet kažkodėl tolerastiškai pagalvojau, kad tas smulkus religinis motyvas virš stogų nebus labai patrauklus renkantiems geriausią kadrą. Ir nusprendžiau padirbėti ties sekančiu daugiausiai vertintojų simpatijų surinkusiu kadru. Su keturiomis žaviomis damomis.
Nusprendžiau pažaisti spalvomis: spalvotus palikti tik žmones, o visą kitą išversti į juodai-baltą variantą. Tokį variantą ir įkėliau akcijos puslapin, kaip savo geriausią kadrą:
Štai čia įvyko keisčiausia dalis. O gal linksmiausia - nelygu kaip pažiūrėsi. Kitiems mūsų grupės foto žygio dalyviams nepavyko laiku įkelti savo nuotraukų ir ... aš, likęs vieninteliu dalyviu, tapau grupės nugalėtoju. Nesiimsiu spėliot, kodėl nepavyko kitiems žygio dalyviams įkelti savo kadrų. Gal tiesiog nenorėjo (tai buvo neprivaloma). Ar sutrukdė anglų kalbos arba IT žinių spragos. Tačiau kaip nežiūrėk, pirma vieta, būnant vieninteliu dalyviu - anoks čia ir pasiekimas. Gal dėl to, o gal ir dėl to, kad dar vasaros pabaigoje buvau įsigijęs ir jau įpusėjęs skaityti popierinį laimėtos knygos variantą, su gautu prizu už laimėjimą grupėje nusprendžiau pasielgti pagal principą "easy come, easy go" - tiesiog padovanoti kažkam, susijusiam su visa šia istorija.
Taigi, prizas - Scott Kelby knygos "The Lightroom 4 Book for Digital Photographers" elektroninis variantas - atiteks vienam iš dalyvavusių žygyje ar padėjusių man išsirinkti geriausią kadrą. Tam tereikės prie mano posto Google+ tinkle, kuriuo pabendrinsių šį tinklaraščio įrašą, parašyti trumpą komentarą, tipo - "Noriu".
O iš kart po Kalėdų (kai tik rasiu galimybę atsitraukti nuo stalo ir prisėsti prie kompiuterio), random.org pagalba išrinksiu vieną laimingąjį, kuriam ir atiteks kodas įsigyti šios knygos elektroninį variantą.
Ir kadangi daugiau įrašų į tinklaraštį iki Kalėdų nebespėsiu parašyt, tai naudodamasis proga linkiu visiems ramios Kūčių vakarienės ir džiaugsmingo Kalėdų ryto.
Akcijos diena, spalio 13, šeštadienis, Vilniuje pasitaikė niekuom neypatinga - nei saulės, nei stipresnio rūko. Gamta nesiūlė jokios intrigos, tačiau kadangi foto žygis yra ne tik fotografijos, bet ir nemažiau socialinis įvykis, klausimų vykti ar ne nekilo - dabar jau buvo smalsu pamatyti ir kas tie šeši kiti užsiregistrave į žygį.
Taigi - kas tas foto žygis? Tai tokia akcija, kai susirenka būris fotografų, kartu juda tuo pačiu maršrutu, fotografuoja bet ką, kas jiems atrodo verta jų užrakto spragsėjimo, bendrauja, dalinasi įspūdžiais ir pastebėjimais. Pasibaigus žygiui (šis turėjo 2 val. apribonimą), susėda kokiam nors kabake ir pratęsia pokalbius apie fotografiją ir fotografijas.
Bent jau taip buvo šiame žygyje. Žygio vadovė (ji ir užregistravo grupę akcijos svetainėje) Orinta Labutytė yra asociacijos fotoexpress.lt narė. Gal todėl labai ir nenustebau, kai pasilabinus ir susipažinus žygio pradžioje, aš buvau vienintelis žygio dalyvis neturintis jokių sąsajų su minėta asociacija. Visi kiti - arba esami nariai, arba aktyvūs fotoexpress.lt bendruomenės nariai. Todėl nenuostabu, kad dauguma jų - seni pažystami.
Sprendžiant iš šio žygio dalyvių kiekio - nėra lietuviai labai aktyvūs socialiniuose renginiuose: foto žygio grupėje galėjo būti iki 50 fotografų, o buvo tik 7. Matyt kai kuriuose pasaulio taškuose situacija yra priešinga, nes akcijos svetainėje buvo numatytas specialus funkcionalumas besiregistruojantiems: jeigu norinčių prisijungti prie konkrečios grupės būdavo daugiau nei vietų, pavėlavusiems užsiregistruoti tekdavo stot į eilę ir laukt - gal kas atsisakys dalyvauti renginyje ir atlaisvins vietą. Populiarumą šiek tiek kaitino ir tas faktas, kad vyko ne tik socialinis įvykis, bet ir konkursas geriausiai fotografijai. Su pakankamai rimtais prizais.
Apie veiksmą žygio metu sunku ką nors papasakoti - tai reikia išbandyti ir pajausti savo kailiu. Buvo įdomu. Mūsų grupės nuotraukas galima pamatyti Google+ tinkle sukurtame įvykyje.
Kaip visuomet, sunkiausia dalis buvo pasibaigus akcijai: išsirinkti ir į akcijos svetainę įkelti vieną geriausią savo kadrą. Aš dažniausiai susiduriu su situacija, kai mano ir daugumos nuomonės išsiskiria, todėl paprašiau Google+ bendruomenės padėti išrinkti geriausią kadrą. Ačiū visiems, kas balsavo "pliusindami" ir išsakė savo nuomonę. Mano minėta situacija pasikartojo: tie du kadrai, kuriuos laikiau "favoritais", negavo nei vieno palaikančio balo. Na ką - ne pirmą kartą, todėl nei kiek nenustebau.
Ir nors labai ryškaus lyderio mano surengtame mini balsavime nebuvo, buvo vienas kadras, kuris surinko daugiausiai pliusų:
Viskas kaip ir savo vietose, bet kažkodėl tolerastiškai pagalvojau, kad tas smulkus religinis motyvas virš stogų nebus labai patrauklus renkantiems geriausią kadrą. Ir nusprendžiau padirbėti ties sekančiu daugiausiai vertintojų simpatijų surinkusiu kadru. Su keturiomis žaviomis damomis.
Nusprendžiau pažaisti spalvomis: spalvotus palikti tik žmones, o visą kitą išversti į juodai-baltą variantą. Tokį variantą ir įkėliau akcijos puslapin, kaip savo geriausią kadrą:
Štai čia įvyko keisčiausia dalis. O gal linksmiausia - nelygu kaip pažiūrėsi. Kitiems mūsų grupės foto žygio dalyviams nepavyko laiku įkelti savo nuotraukų ir ... aš, likęs vieninteliu dalyviu, tapau grupės nugalėtoju. Nesiimsiu spėliot, kodėl nepavyko kitiems žygio dalyviams įkelti savo kadrų. Gal tiesiog nenorėjo (tai buvo neprivaloma). Ar sutrukdė anglų kalbos arba IT žinių spragos. Tačiau kaip nežiūrėk, pirma vieta, būnant vieninteliu dalyviu - anoks čia ir pasiekimas. Gal dėl to, o gal ir dėl to, kad dar vasaros pabaigoje buvau įsigijęs ir jau įpusėjęs skaityti popierinį laimėtos knygos variantą, su gautu prizu už laimėjimą grupėje nusprendžiau pasielgti pagal principą "easy come, easy go" - tiesiog padovanoti kažkam, susijusiam su visa šia istorija.
Taigi, prizas - Scott Kelby knygos "The Lightroom 4 Book for Digital Photographers" elektroninis variantas - atiteks vienam iš dalyvavusių žygyje ar padėjusių man išsirinkti geriausią kadrą. Tam tereikės prie mano posto Google+ tinkle, kuriuo pabendrinsių šį tinklaraščio įrašą, parašyti trumpą komentarą, tipo - "Noriu".
O iš kart po Kalėdų (kai tik rasiu galimybę atsitraukti nuo stalo ir prisėsti prie kompiuterio), random.org pagalba išrinksiu vieną laimingąjį, kuriam ir atiteks kodas įsigyti šios knygos elektroninį variantą.
Ir kadangi daugiau įrašų į tinklaraštį iki Kalėdų nebespėsiu parašyt, tai naudodamasis proga linkiu visiems ramios Kūčių vakarienės ir džiaugsmingo Kalėdų ryto.
Šuniškas įrašas
 |
| Šuniškas kailio pylingas - norint būt stilingu, tenka rūpintis išvaizda. |
Nebus tai tikras Stylish blogger award įrašas, kuriuos visi su tokiu įkarščiu raitė, džiaugdamiesi pačia akcija. Matyt dėl to, kad ne kažin kiek čia to stiliaus pas save randu. Ir dėl to, kad kaip sakoma, apdovanojimų traukinys jau nuvažiavo - nesuspėjau įšokt laiku (kaip ir padaryt milijono kitų reikalų šiais metais). Ir dar dėl to, kad gavau už tai, už ką niekad nesitikėjau gauti - už "keistą stiliovą šunį". Kai blogeris Rokiškis prieš metus laiko paskleidė žinią apie mano tinklaraštį ant visų Lietuvos internetų, tai rekomendavo beveik priešingai - "rašo apie fotografiją, bet ne iš kokių nors ciuciukiškų pozicijų". Ir ką čia bepridursi - kaprizinga ta panelė Fortūna: šiandien jai įtinki vienaip, o rytoj - jau visai kitaip.
Rekomendacijų galia: Rokiškio pikas
Pradėjau rašyti tinklaraštį. Sugalvojau planą. Parašyti kokias penkias dešimtis dėmesio vertų įrašų į savo tinklaraštį. Apsiprasti ir suprasti, ką aš noriu toje blogosferoje veikti, o jau tada – jeigu matysis tame kokia nors prasmė – prašytis būt pareklamuojamam pas ką nors (šiaip jau niekada nemėgau protekcijų ar lengvesnio jų varianto - rekomendacijų). Bet va prabudau vieną rytą ir supratau, kad man nenuėjus nei pusės suplanuoto kelio ponas Rokiškis sunešiojo tuos mano ilgai puoselėtus planus. Žodžiu, aš taip ilgai planavau, kaip čia dalinsiu komisinius už reklamą iš savo pirmo uždirbto milijono, o dabar gavau chaliavai ir esmi visiškai pasimetęs ką reikės daryti su tais would be procentais. Nu bet ką nors sugalvosiu iki to laiko, kai pinigas pradės kišenių plėšti.
Ant kitos dienos pasižiūrėjau lankomumo statistikas ir supratau, kad viena diena perspyrė geriausias viso mėnesio (!) pastangas, o ir feedburner'io skaitliukas parodė 15 kart padidėjusią radiaciją. Reikalas pasirodė daug rimtesnis, negu buvo mano pradinis užmanymas. Ant greitųjų sukurpiau naują maldelę, kurią vis kartojau žiūrėdamas į kylančius kalnus statistikoje: “ramybė, tiktai ramybė – tai nieko nereiškia, turi nepasiduoti vienadienėm pagundom ir daryti tai ką darei iki šiol, tai kas tau patiko ir tai kuom tiki pats”.
Išrašiau sau priverstinio nežiūrėjimo į lankomumo statistiką mėnesį - streso mažiau. Gerai, kad tuo pat metu šiokia tokia visuomeninė veikla užgriuvo - buvo lengviau atsilaikyti prieš pagundą spausti nuorodą "Stats". Tiesiog nebeliko tam laiko.
Bet įtikėjau rekomendacijų galia. Ta proga, štai šį piką savo tinklaraščio lankomumo statistikoje oficialiai krikštyju "Rokiškio piku":
Tiesa, neištvėriau viso mėnesio ir kažkuriuo momentu įlindęs į feedburner'į radau štai tokį - galima sakyt sexy - vaizdelį:
Kokiam blogosferos grandui tokie skaičiukai greičiausiai atrodo juokingi, bet kaip
nišiniam tinklaraščiui su trim dešimtim įrašų per devynis mėnesius gal visai ir neblogai, kaip manot?
Kad jau kalba apie rekomendacijas užėjo, tai ir aš pasidalinsiu nuoroda. Kaip sakoma - už gerą geru reikia atsilyginti. Nu ne, žinoma, Rokiškio nereklamuosiu - mažai prasmės tame būtų. Bet radau teminį tinklaraštį, kurio tema man įdomi tik šiaip, iš smalsumo - nesu didelis to reikalo gerbėjas. Bet netyčia perskaičiau porą straipsnių ir... jeigu rašyčiau analogiją su maistu, tai turėčiau apibūdint taip: skaniai rašo. Labai. Mėgaujuosi iki šiol - skaitau neskubėdamas visus naujus įrašus, nepraleisdamas nei vieno.
Siūlau ir jums, nespręsti nei pagal tinklaraščio pavadinimą, nei pagal straipsnių antraštes, o tiesiog imti ir ramiai perskaityti porą straipsnių. Taip palengva, tarsi dėtumėt į burną gurmaniško patiekalo kasniuką ir jaustumėt bundančius visus skonio receptorius... Pasiruoše? Judam: "Blogas automobiliams|…ir ne tik"
Ant kitos dienos pasižiūrėjau lankomumo statistikas ir supratau, kad viena diena perspyrė geriausias viso mėnesio (!) pastangas, o ir feedburner'io skaitliukas parodė 15 kart padidėjusią radiaciją. Reikalas pasirodė daug rimtesnis, negu buvo mano pradinis užmanymas. Ant greitųjų sukurpiau naują maldelę, kurią vis kartojau žiūrėdamas į kylančius kalnus statistikoje: “ramybė, tiktai ramybė – tai nieko nereiškia, turi nepasiduoti vienadienėm pagundom ir daryti tai ką darei iki šiol, tai kas tau patiko ir tai kuom tiki pats”.
Išrašiau sau priverstinio nežiūrėjimo į lankomumo statistiką mėnesį - streso mažiau. Gerai, kad tuo pat metu šiokia tokia visuomeninė veikla užgriuvo - buvo lengviau atsilaikyti prieš pagundą spausti nuorodą "Stats". Tiesiog nebeliko tam laiko.
Bet įtikėjau rekomendacijų galia. Ta proga, štai šį piką savo tinklaraščio lankomumo statistikoje oficialiai krikštyju "Rokiškio piku":
Tiesa, neištvėriau viso mėnesio ir kažkuriuo momentu įlindęs į feedburner'į radau štai tokį - galima sakyt sexy - vaizdelį:
nišiniam tinklaraščiui su trim dešimtim įrašų per devynis mėnesius gal visai ir neblogai, kaip manot?
Kad jau kalba apie rekomendacijas užėjo, tai ir aš pasidalinsiu nuoroda. Kaip sakoma - už gerą geru reikia atsilyginti. Nu ne, žinoma, Rokiškio nereklamuosiu - mažai prasmės tame būtų. Bet radau teminį tinklaraštį, kurio tema man įdomi tik šiaip, iš smalsumo - nesu didelis to reikalo gerbėjas. Bet netyčia perskaičiau porą straipsnių ir... jeigu rašyčiau analogiją su maistu, tai turėčiau apibūdint taip: skaniai rašo. Labai. Mėgaujuosi iki šiol - skaitau neskubėdamas visus naujus įrašus, nepraleisdamas nei vieno.
Siūlau ir jums, nespręsti nei pagal tinklaraščio pavadinimą, nei pagal straipsnių antraštes, o tiesiog imti ir ramiai perskaityti porą straipsnių. Taip palengva, tarsi dėtumėt į burną gurmaniško patiekalo kasniuką ir jaustumėt bundančius visus skonio receptorius... Pasiruoše? Judam: "Blogas automobiliams|…ir ne tik"
Kaip išsidūriau su Picasa
Rašydamas "Kodėl fotografuoju į RAW?" pirmą ir antrą dalis dėjau nuorodas į 100% dydžio kadrus. Ir berods tikrinau - viskas buvo gerai. Bet kai sekančią dieną (rytas už vakarą protingesnis) pasitikrinau antros dalies nuorodas - pasirodo nuorodos tik į 1600 pločio vaizdelius, kai originalas yra 3888 pločio (o du kadrai šalia - atitinkamai du kart platesni). Žodžiu - atsisiunčia graužtukai. Sprendimas primityvus: persijungiau į HTML redagavimą, susiradau nuorodą į vaizdelį, tipo
http://2.bp.blogspot.com/-V6...xVs/s1600/vaizdelis.jpg
ir pakeičiau tą pločio parametrą s1600 į s0.Viskas - bakstelėje paveiksliuko miniatūrą tinklaraštyje atsisiųsite originalaus dydžio vaizdelį. Reiks kažkaip neužmiršti ateičiai. O šiam kartui prasibėgau ir sutvarkiau nuorodas minėtuose įrašuose - tam atvejui, jeigu kas pasigedote.
http://2.bp.blogspot.com/-V6...xVs/s1600/vaizdelis.jpg
ir pakeičiau tą pločio parametrą s1600 į s0.Viskas - bakstelėje paveiksliuko miniatūrą tinklaraštyje atsisiųsite originalaus dydžio vaizdelį. Reiks kažkaip neužmiršti ateičiai. O šiam kartui prasibėgau ir sutvarkiau nuorodas minėtuose įrašuose - tam atvejui, jeigu kas pasigedote.
Pirmas užrašas
Kažkada norėjau, tiksliau - svarsčiau - pradėt rašyt tinklaraštį... Po to nebenorėjau - nebuvo kada. Dar atradau Facebook'ą. Bet grįžau prie minties apie tinklaraštį, nes pagalvojau - sveika užsirašinėti įvairias patirtis, tai kodėl gi nepasidalinus tuom su likusia pasaulio dalim? Paklausite kodėl ne FB? Nagi man susirodė, kad per daug ten emocinio turinio (hype'o) ir per mažai racionalumo. Todėl pabandysiu čia :)