Mintis iš niekur (3)
Man gyvenimo prasmė ir turinys yra ėjimas į tikslą. Bet ar toks, vertas gyvenimo prasmės, yra?
Svarbiausia fotoaparato detalė
Po to kai įgyji patirties ir nusprendi kažką studijuoti giliau, supranti jog reikia pradėti nuo svarbiausių dalykų. Ta proga ir aš susimąsčiau - kas yra svarbiausia fotografijoje? Jeigu pagalvojote, kad fotografas - šaunu, nes tai buvo ir mano pirmoji mintis. Deja, bet fotografas kaip objektas visiškai nepasiduoda objektyviems apibendrinimams ir analizei. Ypač kai kalbame apie galutinio rezultato (fotografijos) kokybę - kiekvienas pats sau esam menininkas. Todėl šią temą (bent jau kuriam laikui) praleisiu.
Sekanti mane aplankiusi mintis pakuždėjo, kad toliau pagal svarbumą matyt yra fotografo darbo įrankis - fotoaparatas. Tai daiktas turintis labai aiškią paskirtį, veikimo principus ir labai plačią išvaizdų, bei parametrų įvairovę. Tikiuosi, kad tie kas skaito šias eilutes yra laike rankose fotoaparatą. Didelį ar mažą - ne taip jau svarbu, nes visų veikimo principas yra praktiškai tas pats. Kas šauniausia - fotoaparatai, bei jų naudojimo ypatumai pasiduoda studijoms. Vadinasi laikas grįžti prie atrodo jau ir taip gerai pažįstamo fotoaparato, ir dar kartą jį nuodugniai pastudijuoti.
Norėdamas būti nuoseklus, fotoaparato studijas taip pat nusprendžiau pradėti nuo svarbiausios jo dalies. Štai čia ir susimąsčiau. O jeigu paklausčiau jūsų - kuri gi fotoaparato dalis yra svarbiausia - ką atsakytumėt? Tikiu, kad atsakymų sulaukčiau įvairiausių - pagal kiekvieno mūsų asmeninę patirtį ir santykį su fotografija. Vienam svarbu būtų mega-pikseliai. Kitam - objektyvo kokybė. Trečiam - užrakto paleidimo mygtukas ar sensoriaus jautrumas. Ir t.t. ir pan. Tikra tiesa - nesvarbių detalių šiuolaikiniame fotoaparate nėra. Bet be kurios iš jų neįmanomas joks fotoaparatas? Pabandykim kartu pažiūrėti į tipinio fotoaparato schemą ir surasti tą svarbiausią detalę.
Objektyvas? Lęšiai? Diafragma? Ar teko kada girdėti apie pinhole kamerą? Ji neturi nei vienos iš čia paminėtų objektyvo detalių, o fotografuoja. Šviesai jautrus paviršius? Na jeigu nagrinėtume juostelinį ar plokštelinį fotoaparatus, tai - griežtai tariant - juostelė ar plokštelė nėra fotoaparato dalis. Vadinasi - ne, ne tai. Užraktas? Atrodytu be jo neįmanoma, bet... pirmieji fotoaparatai formalaus užrakto kaip ir neturėjo - vietoj jo buvo naudojamas objektyvo dangtelis. Ir fotografuojant tamsiame kambaryje su pinhole kamera jo nereikia - ekspozicijos trukmę galima reguliuoti šviesos šaltinio jungikliu. Belieka korpusas. Bet ar tikrai nors ką nors jis lemia nuotraukos kokybei? Jeigu jis aklinai uždaras, gali būti cilindrinis, stačiakampis ar dar kokios tik norit formos ar spalvos - jokio skirtumo. Vadinasi ir ne tai.
Ilgokai mąsčiau ir priėjau kiek netikėtos išvados: šioje schemoje svarbiausia dalis yra... neparodyta. Tiksliau - nepažymėta. Tai taip vadinama apertūra - anga per kurią į fotoaparato vidų patenka šviesa atsispindėjusi nuo fotografuojamo objekto. Ją turi visi vaizdą fiksuojantys įrenginiai. Nuo jos dydžio priklauso ryškumo lauko gylis ir pačios nuotraukos detalumas - vieni svarbiausių fotografijos kokybės parametrų.
Beje, kažkodėl literatūroje apie fotografiją lietuvių kalba terminas apertūra naudojamas retai. Bent jau man teko sutikti rečiau, negu terminą diafragma. Na taip - jie labai susije, nes diafragma reguliuoja apertūros dydį. Bet studijuoti diafragmą reikštų studijuoti jos konstrukciją, veikimo būdus ir sukuriamos apertūros kokybę. Ar didelis skirtumas 8 ar 9 lapelių diafragma, kai ji giliai objektyve ir jos konstrukcijos pakeisti negali? O apertūros pakeitimas nuo f/2.8 iki f/8 dažniausiai turės dramatišką įtaką fotografijai. Todėl studijuoti apertūros įtaką fotografijai, mano galva, yra būtina. Vadinasi nuo jos ir pradėsiu.
Sekanti mane aplankiusi mintis pakuždėjo, kad toliau pagal svarbumą matyt yra fotografo darbo įrankis - fotoaparatas. Tai daiktas turintis labai aiškią paskirtį, veikimo principus ir labai plačią išvaizdų, bei parametrų įvairovę. Tikiuosi, kad tie kas skaito šias eilutes yra laike rankose fotoaparatą. Didelį ar mažą - ne taip jau svarbu, nes visų veikimo principas yra praktiškai tas pats. Kas šauniausia - fotoaparatai, bei jų naudojimo ypatumai pasiduoda studijoms. Vadinasi laikas grįžti prie atrodo jau ir taip gerai pažįstamo fotoaparato, ir dar kartą jį nuodugniai pastudijuoti.
Norėdamas būti nuoseklus, fotoaparato studijas taip pat nusprendžiau pradėti nuo svarbiausios jo dalies. Štai čia ir susimąsčiau. O jeigu paklausčiau jūsų - kuri gi fotoaparato dalis yra svarbiausia - ką atsakytumėt? Tikiu, kad atsakymų sulaukčiau įvairiausių - pagal kiekvieno mūsų asmeninę patirtį ir santykį su fotografija. Vienam svarbu būtų mega-pikseliai. Kitam - objektyvo kokybė. Trečiam - užrakto paleidimo mygtukas ar sensoriaus jautrumas. Ir t.t. ir pan. Tikra tiesa - nesvarbių detalių šiuolaikiniame fotoaparate nėra. Bet be kurios iš jų neįmanomas joks fotoaparatas? Pabandykim kartu pažiūrėti į tipinio fotoaparato schemą ir surasti tą svarbiausią detalę.
 | |
| Tipinio fotoaparato skerspjūvis |
Ilgokai mąsčiau ir priėjau kiek netikėtos išvados: šioje schemoje svarbiausia dalis yra... neparodyta. Tiksliau - nepažymėta. Tai taip vadinama apertūra - anga per kurią į fotoaparato vidų patenka šviesa atsispindėjusi nuo fotografuojamo objekto. Ją turi visi vaizdą fiksuojantys įrenginiai. Nuo jos dydžio priklauso ryškumo lauko gylis ir pačios nuotraukos detalumas - vieni svarbiausių fotografijos kokybės parametrų.
Beje, kažkodėl literatūroje apie fotografiją lietuvių kalba terminas apertūra naudojamas retai. Bent jau man teko sutikti rečiau, negu terminą diafragma. Na taip - jie labai susije, nes diafragma reguliuoja apertūros dydį. Bet studijuoti diafragmą reikštų studijuoti jos konstrukciją, veikimo būdus ir sukuriamos apertūros kokybę. Ar didelis skirtumas 8 ar 9 lapelių diafragma, kai ji giliai objektyve ir jos konstrukcijos pakeisti negali? O apertūros pakeitimas nuo f/2.8 iki f/8 dažniausiai turės dramatišką įtaką fotografijai. Todėl studijuoti apertūros įtaką fotografijai, mano galva, yra būtina. Vadinasi nuo jos ir pradėsiu.
Fotografija ir aš
Mano pažintis su fotografija yra labai sena ir siekia vaikystę. Tada dar paaugliui tėtis patikėjo šeimyninį juostinį Kiev-4m. Fotoaparatas turėjo labai mandrą juostelės užtaisymo kasetę su dviem "mygtukais", ir dar mandresnį fokusavimo mechanizmą - reikdavo sukti ratuką, kol vaizdas ieškiklyje nustodavo dvejintis. Ekspozicijos parinkimas buvo paprastas: nukreipi eksponometrą į objektą ir suki "kompiuterio" ratuką, kol indikatorius pradeda rodyti, kad rasta tinkama ekspozicija. O tada, pasirinkus norimą išlaikymą, pagal "kompiuterio" skalę nustatydavau diafragmą. Įgudus tai būdavo praktiškai taip pat paprasta, kaip nusitaikyk ir pleškink. Ir smagumėlis būdavo neiti anksti mėgoti, o kartu su tėčiu (o gal ir su dar didesne kompanija) naktinėti prie fotodidintuvo ir keletos vonelių su magiškais skysčiais.
Vėliau buvo mokslai ir ganėtinai ilga pauzė mano fotografijos praktikoje. Tad man netikėtai, universiteto baigimo proga tėvai padovanojo fiksuoto lešio (f/5.6) muilinę - Premier M-911D. Kai prisimenų kiek jai teko ištverti - plaukai šiaušiasi. O užraktas ir šiandien vis dar tvarkingai caksi - neužmušamas egzempliorius.
Tai buvo laikai kai suklestėjo fotolaboratorijos ir foto albumų pildymas pasidarė paprastas ir sąlyginai pigus kiekvienam norinčiam įsiamžinti. Taip ir pildėm šeimyninius albumus, kol po kokių šešių metų pajutau nenumaldomą norą matyti geresnės kokybės nuotraukas. Ir mano rankose atsirado pirmasis veidrodinis fotoaparatas Pentax MZ-30 su kitiniu objektyvu 1:3.5-5.6 28-80mm. Nuotraukų kokybė ženkliai pagerėjo. Įspūdis buvo ant tiek stiprus, kad net iki šiol sulaukių komentarų iš šeimynos, jog mano dabartiniu arsenalu darytos nuotraukos neprilygsta darytoms Pentax'u. Su kuom aš nesu linkęs sutikti, bet tokia nuomonė yra.
O po keletos metų pasikeitimų vėjas atnešė žinią apie skaitmeninius fotoaparatus. Galima sakyti beveik atsitiktinumo dėka šiems vėjams neatsispyriau ir aš - įsigyjau iš kolegos naudotą Panasonic Lumix DMC-FX1. Solidus metalinis korpusas ir optinio stabilizavimo sistema atrodė įspūdingai. Turėjo tik pora trūkumų, kurie man nedavė ramybės: mažai pikselių ir specialaus (ganėtinai) mažos talpos akumuliatoriaus poreikis varžė panaudojimo galimybes. Todėl gan greit įsigyjau "darbinį arkliuką" Canon PowerShot A620. Kaip muilinės lygio fotoaparatas praktiškai neturėjo (ir neturi iki šiol - žiūrint mano akimis) jokių rimtesnių trūkumų - mobilus, greitas ir pakankamai detalus, bei kokybiškas. Būtent jis mane ir įtikino, kad ateitis priklauso skaitmenai.
Žinoma, ateities negalėjau įsivaizduoti be veidrodinio fotoaparato. Rinkimąsi iš esmės nulėmė draugų ir kolegų patirtis bei turimas arsenalas. Taip aš apsiginklavau Canon EOS 40D. Bet jeigu iki šiol fotografavau pagal principą nusitaikyk ir pleškink, tai bandymas tą patį padaryti su šiuo fotoaparatu patyrė... fiasko. Na taip, aš tiesą sakant nenaudojau visiškai automatinio rėžimo - gal jį įsijungus viskas būtų buve puiku. Bet man reikėjo daugiau proceso kontrolės. Ir čia supratau, kad teks mokytis fotografuoti.
Turiu prisipažinti, kad būtent mokymuisi fotografuoti turėčiau būti dėkingas, kad pradėjau rašyti šį tinklaraštį. Tai susije su štai tokiu fenomenu, kurį pastebėjo ne vienas, bandęs mokyti kitus žmones: kai bandai kažką paaiškinti kitiems, netikėtai (sau) pradedi suprasti gylesnę nagrinėjamo klausimo esmę ir subtilius niuansus. Tai į ką iki tol greičiausiai nekreipei dėmesio, o buvo verta. Aš ir nusprendžiau, kad pabandysiu papasakoti skaitytojams žinomas tiesas - tokiu būdu pagilinsiu ir savasias.
Štai taip palengva ir man visai nepastebimai fotografija išsikovojo nemažą vietą mano gyvenime. Taigi, ką aš suprantu kaip fotografiją? Man tai žaidimas su šviesa. Nes žodis fotografija yra sudarytas iš dvietų graikiškų žodžių: foto (φως, φωτιά, φωτ, φωτo) - šviesa - ir grafija (γράφω) - užrašyti. Todėl fotografija (φωτογραφία) pagal savo kilmę yra tiesiog "užrašyta" šviesa. Tai pagrindas. Ir kol stoviu tvirtai ant jo, tol manau, kad turiu reikalą su FOTOGRAFIJA.
Vėliau buvo mokslai ir ganėtinai ilga pauzė mano fotografijos praktikoje. Tad man netikėtai, universiteto baigimo proga tėvai padovanojo fiksuoto lešio (f/5.6) muilinę - Premier M-911D. Kai prisimenų kiek jai teko ištverti - plaukai šiaušiasi. O užraktas ir šiandien vis dar tvarkingai caksi - neužmušamas egzempliorius.
Tai buvo laikai kai suklestėjo fotolaboratorijos ir foto albumų pildymas pasidarė paprastas ir sąlyginai pigus kiekvienam norinčiam įsiamžinti. Taip ir pildėm šeimyninius albumus, kol po kokių šešių metų pajutau nenumaldomą norą matyti geresnės kokybės nuotraukas. Ir mano rankose atsirado pirmasis veidrodinis fotoaparatas Pentax MZ-30 su kitiniu objektyvu 1:3.5-5.6 28-80mm. Nuotraukų kokybė ženkliai pagerėjo. Įspūdis buvo ant tiek stiprus, kad net iki šiol sulaukių komentarų iš šeimynos, jog mano dabartiniu arsenalu darytos nuotraukos neprilygsta darytoms Pentax'u. Su kuom aš nesu linkęs sutikti, bet tokia nuomonė yra.
O po keletos metų pasikeitimų vėjas atnešė žinią apie skaitmeninius fotoaparatus. Galima sakyti beveik atsitiktinumo dėka šiems vėjams neatsispyriau ir aš - įsigyjau iš kolegos naudotą Panasonic Lumix DMC-FX1. Solidus metalinis korpusas ir optinio stabilizavimo sistema atrodė įspūdingai. Turėjo tik pora trūkumų, kurie man nedavė ramybės: mažai pikselių ir specialaus (ganėtinai) mažos talpos akumuliatoriaus poreikis varžė panaudojimo galimybes. Todėl gan greit įsigyjau "darbinį arkliuką" Canon PowerShot A620. Kaip muilinės lygio fotoaparatas praktiškai neturėjo (ir neturi iki šiol - žiūrint mano akimis) jokių rimtesnių trūkumų - mobilus, greitas ir pakankamai detalus, bei kokybiškas. Būtent jis mane ir įtikino, kad ateitis priklauso skaitmenai.
Žinoma, ateities negalėjau įsivaizduoti be veidrodinio fotoaparato. Rinkimąsi iš esmės nulėmė draugų ir kolegų patirtis bei turimas arsenalas. Taip aš apsiginklavau Canon EOS 40D. Bet jeigu iki šiol fotografavau pagal principą nusitaikyk ir pleškink, tai bandymas tą patį padaryti su šiuo fotoaparatu patyrė... fiasko. Na taip, aš tiesą sakant nenaudojau visiškai automatinio rėžimo - gal jį įsijungus viskas būtų buve puiku. Bet man reikėjo daugiau proceso kontrolės. Ir čia supratau, kad teks mokytis fotografuoti.
Turiu prisipažinti, kad būtent mokymuisi fotografuoti turėčiau būti dėkingas, kad pradėjau rašyti šį tinklaraštį. Tai susije su štai tokiu fenomenu, kurį pastebėjo ne vienas, bandęs mokyti kitus žmones: kai bandai kažką paaiškinti kitiems, netikėtai (sau) pradedi suprasti gylesnę nagrinėjamo klausimo esmę ir subtilius niuansus. Tai į ką iki tol greičiausiai nekreipei dėmesio, o buvo verta. Aš ir nusprendžiau, kad pabandysiu papasakoti skaitytojams žinomas tiesas - tokiu būdu pagilinsiu ir savasias.
Štai taip palengva ir man visai nepastebimai fotografija išsikovojo nemažą vietą mano gyvenime. Taigi, ką aš suprantu kaip fotografiją? Man tai žaidimas su šviesa. Nes žodis fotografija yra sudarytas iš dvietų graikiškų žodžių: foto (φως, φωτιά, φωτ, φωτo) - šviesa - ir grafija (γράφω) - užrašyti. Todėl fotografija (φωτογραφία) pagal savo kilmę yra tiesiog "užrašyta" šviesa. Tai pagrindas. Ir kol stoviu tvirtai ant jo, tol manau, kad turiu reikalą su FOTOGRAFIJA.
Mintis iš niekur (2)
Gyvenimas tuom ir stebuklingas, kad išėjęs į kelią niekada nežinai kur jis baigiasi.
Mintis iš niekur (1)
Nesu religingas, bet kartais man atrodo, kad sėdintys ten aukštai myli tuos, kurie žino ko nori ir lemiamomis akimirkomis nedvejoja.
Pirmas užrašas
Kažkada norėjau, tiksliau - svarsčiau - pradėt rašyt tinklaraštį... Po to nebenorėjau - nebuvo kada. Dar atradau Facebook'ą. Bet grįžau prie minties apie tinklaraštį, nes pagalvojau - sveika užsirašinėti įvairias patirtis, tai kodėl gi nepasidalinus tuom su likusia pasaulio dalim? Paklausite kodėl ne FB? Nagi man susirodė, kad per daug ten emocinio turinio (hype'o) ir per mažai racionalumo. Todėl pabandysiu čia :)