Linksmoji todėl, kad matematikos rimtumas čia toks pat, kaip ir pasvarstymuose apie tai, kodėl šuo yra labiau ilgas negu juodas. Tiesiog norėjosi parašyti ką nors lengvo. Taip ir gimė šis įrašas. Skaitydami šypsokitės :)
Be šviesos nebūtu fotografijos. O norint gražių fotografijų tenka skaičiuoti šviesą. Žinoma, šiais laikais už mus tuos skaičiavimus atlieka fotoaparatų ar tiesiog dedikuoti eksponometrai - paspaudei mygtuką ir turi rezultatą. Labai patogu. Tačiau pačiam suskaičiuoti šviesą nėra jau taip sunku. Pabandykim kartu. Kaip visada - pradėsiu nuo žinomų dalykų sąlyginių žymėjimų.
Tarkim, kad Lo yra nuo objekto atsklindanti šviesa. Šioje vietoje nėra labai svarbu, kalbam apie vieno mikroskopinio taškelio ar didžiausios drobės atspindimą šviesą - galit įsivaizduoti kaip jums patogiau. Šią šviesą bandydami užfiksuoti eksponuojame juostelę, jutiklį ar dar kokį kitokį šviesai jautrų paviršių. Eksponavimo rezultatas gali būti dviejų rūšių: pozytyvas, kurio pagaminimui įvesime funkciją PE() (arba Pozityvo Ekspozicija), arba negatyvas, kurio pagaminimui įvesime funkciją NE() (arba Negatyvo Ekspozicija).
Laikysime, kad visi trys gaunami dydžiai (Lo, PE, NE) yra teigiami ir ne didesni negu tam tikras skaičius E - natūralus apribojimas išplaukiantis iš riboto bet kurio šviesos šaltinio galingumo, ekspozicijos trukmės ir juostos ar jutiklio ribotų galimybių.
Tada pozityvą Po pagamintume pritaike formulę: Po = PE(Lo) = Lo
O negatyvui No pagaminti atitinkamai pritaikytume kitą funkciją: No = NE(Lo) = E - Lo
Pagal šias formules, kur šviesos Lo daugiau gausim šviesesnį pozityvą Po ir tamsesnį negatyvą No - viskas intuityviai kaip ir aišku, tiesa? Puiku, nes laikas visą šią teoriją imti ir kur nors pritaikyti.
Tarkim, kad turim negatyvą No, o norim nuotraukos - pozityvaus negatyvo atspaudo Po. Ką daryt? Ach, tiesa - visi čia skaitantys yra fotografai ir žino, kad reikia padaryti negatyvo ekspoziciją, na tipo:
Po = NE(No) = E - No = E - (E - Lo) = Lo
Kaip ir reikėjo tikėtis, gavom pozityvą. Puiku - formulės veikia.
Kad toliau būtu įdomiau, padalinkime fotografuojamą vaizdelį į dvi dalis: sulietą pagrindą ir detales. Žinote kaip būna: nepataikai sufokusuoti ir gauni išsiliejusį, miglotą kadrą be detalių. Lyg ir kažkas matosi, bet kas - iki galo negali būti tikras. Nebent pridėtum daug smulkių detalių. Tiesa, tokį miglotą vaizdą galima gauti ir atvirkščiu būdu - vaizdo redagavimo programoje pritaikyti suliejimo (blur) filtrą ir taip sumažinti detalių kiekį.
Tas miglotas pagrindas dar kitaip būna vadinamas žemų dažnių komponentu; detalės - aukštadažniu vaizdo komponentu. Arba jeigu rašyčiau formulėmis, tai atrodytu taip: L = B + D; čia L yra vaizdas, B yra sulietas (blur) miglos komponentas, o D yra smulkios vaizdo detalės.
Visas vargas rašant praeitą paragrafą buvo tik dėl to, kad galėčiau užrašyti, ką reiškią vaizdui pritaikyti suliejimo funkciją: Blur(L) = B. Suliejom (pa'blur'inom) vaizdą ir liko tik migla - akivaizdu, tiesa? Įdomu tai, kad jeigu šią funkciją pritaikytume vienos spalvos vaizdeliui, pvz. pilkos spalvos fonui, tai rezultate grubiai tariant gautume tą patį pilkos spalvos foną. T.y., jeigu L = bet kokia konstanta, tai Blur(L) = L = B.
Na, o dabar smagiausia dalis - pažongliruokim visom šiom formulėm. Imam negatyvą, jį eksponuojam taip, kad gautusi skaidrus, bet šiek tie išsiliejes pozityvas.
Blur( NE(No) ) = Blur( Lo ) = Bo
Tada sudedam pozityvą ir negatyvą ir jau kartu eksponuojam kaip vieną negatyvą.
NE( No + Bo ) = E - (No + Bo) = E - No - Bo = Lo - Bo = Do
Kažką suliejom, kartu sudėjom, šie tiek paeksponavom ir detales gavom - argi ne žavu? Tuo pačiu ką tik susipažinome su labiausiai paplitusio žinomu vaizdo aštrinimo algoritmo - neryškumo kaukė - veikimo principu. Kažkada maniau, kad šis algoritmas yra grynai kompiuterinio vaizdo apdorojimo išradimas. Bet jeigu tikėt Wikipedia, tai toks būdas paryškinti detales nuotraukose buvo žinomas gerokai iki kompiuterių atsiradimo ir buvo taikomas analoginėje fotografijoje nuo 1930m. Tai man tapo tikru atradimu: pasirodo yra nesudėtingų būdų, kaip manipuliuoti analoginiu (neskaitmenintu) vaizdu, norint išgauti netiesinius efektus pvz. tokius kaip detalių paryškinimas.
Mintis iš niekur (12)
Paprastai įrašuose su pavadinimu "Mintis iš niekur" pasižymėdavau tas mintis, kurios turi kažkokią ilgalaikiškesnę arba universalesnę - laisvą nuo konkrečios situacijos, kuri atvedė mane iki tos minties suvokimo, - prasmę. Mintis, kurią perskaitysite žemiau, turi kontekstą - ją parašiau kaip komentarą įrašui, kito žmogaus tinklaraštyje. Nepaisant to, šiais metais prieš vasario 16d. supratau, kad ji gali gyventi ir savarankišką gyvenimą...
Patriotas – tai nei titulas, nei pareiga, nei laipsnis. Greičiausiai tai dvasios būsena. Beveik liga. O tikri ligoniai matyt niekada garsiai neprisipažins, kad serga. Bet visada žinos, ką gali paaukoti vardan Tėvynės. Ir greičiausiai viskas pasikeis tik tada, kada aukosim čia ir dabar komfortišką gyvenimą, o ne galbūt gyvybę konflikte ateityje, kuris gal niekada taip ir neįvyks. Nes emocinis triukšmas, kurį šiandien girdime skleidžiamą pseudo patriotų yra kaip šnypštimas iš radijo aparato – geriausiai girdisi ten, kur prasmingo signalo nėr.
Patriotas – tai nei titulas, nei pareiga, nei laipsnis. Greičiausiai tai dvasios būsena. Beveik liga. O tikri ligoniai matyt niekada garsiai neprisipažins, kad serga. Bet visada žinos, ką gali paaukoti vardan Tėvynės. Ir greičiausiai viskas pasikeis tik tada, kada aukosim čia ir dabar komfortišką gyvenimą, o ne galbūt gyvybę konflikte ateityje, kuris gal niekada taip ir neįvyks. Nes emocinis triukšmas, kurį šiandien girdime skleidžiamą pseudo patriotų yra kaip šnypštimas iš radijo aparato – geriausiai girdisi ten, kur prasmingo signalo nėr.
Mintis iš niekur (11)
Jeigu pavaldinys turi įtikinamą pasiteisinimą dėl blogai atlikto darbo vadinasi vadovas kažkur padarė klaidą.
Foto žygis
Buvo tokia istorija šį rudenį: dalyvavau World Wide Photo Walk 2012. Tiesiog iš smalsumo: norėjosi suprasti ir pajusti savo kailiu, kas per daiktas tas foto žygis (photowalk). Apie akciją sužinojau galima sakyti netyčia - jau įpusėjus registracijai pamačiau kažkieno iš užsieniečių pabendrintą žinutę Google+ tinkle. Apsilankiau akcijos puslapyje - Vilniuje jau buvo užregistruota grupė. Dar kiek pasvarsčiau - nedrąsu kaip tai pirmą kartą, - bet ėmiau ir užsiregistravau.
Akcijos diena, spalio 13, šeštadienis, Vilniuje pasitaikė niekuom neypatinga - nei saulės, nei stipresnio rūko. Gamta nesiūlė jokios intrigos, tačiau kadangi foto žygis yra ne tik fotografijos, bet ir nemažiau socialinis įvykis, klausimų vykti ar ne nekilo - dabar jau buvo smalsu pamatyti ir kas tie šeši kiti užsiregistrave į žygį.
Taigi - kas tas foto žygis? Tai tokia akcija, kai susirenka būris fotografų, kartu juda tuo pačiu maršrutu, fotografuoja bet ką, kas jiems atrodo verta jų užrakto spragsėjimo, bendrauja, dalinasi įspūdžiais ir pastebėjimais. Pasibaigus žygiui (šis turėjo 2 val. apribonimą), susėda kokiam nors kabake ir pratęsia pokalbius apie fotografiją ir fotografijas.
Bent jau taip buvo šiame žygyje. Žygio vadovė (ji ir užregistravo grupę akcijos svetainėje) Orinta Labutytė yra asociacijos fotoexpress.lt narė. Gal todėl labai ir nenustebau, kai pasilabinus ir susipažinus žygio pradžioje, aš buvau vienintelis žygio dalyvis neturintis jokių sąsajų su minėta asociacija. Visi kiti - arba esami nariai, arba aktyvūs fotoexpress.lt bendruomenės nariai. Todėl nenuostabu, kad dauguma jų - seni pažystami.
Sprendžiant iš šio žygio dalyvių kiekio - nėra lietuviai labai aktyvūs socialiniuose renginiuose: foto žygio grupėje galėjo būti iki 50 fotografų, o buvo tik 7. Matyt kai kuriuose pasaulio taškuose situacija yra priešinga, nes akcijos svetainėje buvo numatytas specialus funkcionalumas besiregistruojantiems: jeigu norinčių prisijungti prie konkrečios grupės būdavo daugiau nei vietų, pavėlavusiems užsiregistruoti tekdavo stot į eilę ir laukt - gal kas atsisakys dalyvauti renginyje ir atlaisvins vietą. Populiarumą šiek tiek kaitino ir tas faktas, kad vyko ne tik socialinis įvykis, bet ir konkursas geriausiai fotografijai. Su pakankamai rimtais prizais.
Apie veiksmą žygio metu sunku ką nors papasakoti - tai reikia išbandyti ir pajausti savo kailiu. Buvo įdomu. Mūsų grupės nuotraukas galima pamatyti Google+ tinkle sukurtame įvykyje.
Kaip visuomet, sunkiausia dalis buvo pasibaigus akcijai: išsirinkti ir į akcijos svetainę įkelti vieną geriausią savo kadrą. Aš dažniausiai susiduriu su situacija, kai mano ir daugumos nuomonės išsiskiria, todėl paprašiau Google+ bendruomenės padėti išrinkti geriausią kadrą. Ačiū visiems, kas balsavo "pliusindami" ir išsakė savo nuomonę. Mano minėta situacija pasikartojo: tie du kadrai, kuriuos laikiau "favoritais", negavo nei vieno palaikančio balo. Na ką - ne pirmą kartą, todėl nei kiek nenustebau.
Ir nors labai ryškaus lyderio mano surengtame mini balsavime nebuvo, buvo vienas kadras, kuris surinko daugiausiai pliusų:
Viskas kaip ir savo vietose, bet kažkodėl tolerastiškai pagalvojau, kad tas smulkus religinis motyvas virš stogų nebus labai patrauklus renkantiems geriausią kadrą. Ir nusprendžiau padirbėti ties sekančiu daugiausiai vertintojų simpatijų surinkusiu kadru. Su keturiomis žaviomis damomis.
Nusprendžiau pažaisti spalvomis: spalvotus palikti tik žmones, o visą kitą išversti į juodai-baltą variantą. Tokį variantą ir įkėliau akcijos puslapin, kaip savo geriausią kadrą:
Štai čia įvyko keisčiausia dalis. O gal linksmiausia - nelygu kaip pažiūrėsi. Kitiems mūsų grupės foto žygio dalyviams nepavyko laiku įkelti savo nuotraukų ir ... aš, likęs vieninteliu dalyviu, tapau grupės nugalėtoju. Nesiimsiu spėliot, kodėl nepavyko kitiems žygio dalyviams įkelti savo kadrų. Gal tiesiog nenorėjo (tai buvo neprivaloma). Ar sutrukdė anglų kalbos arba IT žinių spragos. Tačiau kaip nežiūrėk, pirma vieta, būnant vieninteliu dalyviu - anoks čia ir pasiekimas. Gal dėl to, o gal ir dėl to, kad dar vasaros pabaigoje buvau įsigijęs ir jau įpusėjęs skaityti popierinį laimėtos knygos variantą, su gautu prizu už laimėjimą grupėje nusprendžiau pasielgti pagal principą "easy come, easy go" - tiesiog padovanoti kažkam, susijusiam su visa šia istorija.
Taigi, prizas - Scott Kelby knygos "The Lightroom 4 Book for Digital Photographers" elektroninis variantas - atiteks vienam iš dalyvavusių žygyje ar padėjusių man išsirinkti geriausią kadrą. Tam tereikės prie mano posto Google+ tinkle, kuriuo pabendrinsių šį tinklaraščio įrašą, parašyti trumpą komentarą, tipo - "Noriu".
O iš kart po Kalėdų (kai tik rasiu galimybę atsitraukti nuo stalo ir prisėsti prie kompiuterio), random.org pagalba išrinksiu vieną laimingąjį, kuriam ir atiteks kodas įsigyti šios knygos elektroninį variantą.
Ir kadangi daugiau įrašų į tinklaraštį iki Kalėdų nebespėsiu parašyt, tai naudodamasis proga linkiu visiems ramios Kūčių vakarienės ir džiaugsmingo Kalėdų ryto.
Akcijos diena, spalio 13, šeštadienis, Vilniuje pasitaikė niekuom neypatinga - nei saulės, nei stipresnio rūko. Gamta nesiūlė jokios intrigos, tačiau kadangi foto žygis yra ne tik fotografijos, bet ir nemažiau socialinis įvykis, klausimų vykti ar ne nekilo - dabar jau buvo smalsu pamatyti ir kas tie šeši kiti užsiregistrave į žygį.
Taigi - kas tas foto žygis? Tai tokia akcija, kai susirenka būris fotografų, kartu juda tuo pačiu maršrutu, fotografuoja bet ką, kas jiems atrodo verta jų užrakto spragsėjimo, bendrauja, dalinasi įspūdžiais ir pastebėjimais. Pasibaigus žygiui (šis turėjo 2 val. apribonimą), susėda kokiam nors kabake ir pratęsia pokalbius apie fotografiją ir fotografijas.
Bent jau taip buvo šiame žygyje. Žygio vadovė (ji ir užregistravo grupę akcijos svetainėje) Orinta Labutytė yra asociacijos fotoexpress.lt narė. Gal todėl labai ir nenustebau, kai pasilabinus ir susipažinus žygio pradžioje, aš buvau vienintelis žygio dalyvis neturintis jokių sąsajų su minėta asociacija. Visi kiti - arba esami nariai, arba aktyvūs fotoexpress.lt bendruomenės nariai. Todėl nenuostabu, kad dauguma jų - seni pažystami.
Sprendžiant iš šio žygio dalyvių kiekio - nėra lietuviai labai aktyvūs socialiniuose renginiuose: foto žygio grupėje galėjo būti iki 50 fotografų, o buvo tik 7. Matyt kai kuriuose pasaulio taškuose situacija yra priešinga, nes akcijos svetainėje buvo numatytas specialus funkcionalumas besiregistruojantiems: jeigu norinčių prisijungti prie konkrečios grupės būdavo daugiau nei vietų, pavėlavusiems užsiregistruoti tekdavo stot į eilę ir laukt - gal kas atsisakys dalyvauti renginyje ir atlaisvins vietą. Populiarumą šiek tiek kaitino ir tas faktas, kad vyko ne tik socialinis įvykis, bet ir konkursas geriausiai fotografijai. Su pakankamai rimtais prizais.
Apie veiksmą žygio metu sunku ką nors papasakoti - tai reikia išbandyti ir pajausti savo kailiu. Buvo įdomu. Mūsų grupės nuotraukas galima pamatyti Google+ tinkle sukurtame įvykyje.
Kaip visuomet, sunkiausia dalis buvo pasibaigus akcijai: išsirinkti ir į akcijos svetainę įkelti vieną geriausią savo kadrą. Aš dažniausiai susiduriu su situacija, kai mano ir daugumos nuomonės išsiskiria, todėl paprašiau Google+ bendruomenės padėti išrinkti geriausią kadrą. Ačiū visiems, kas balsavo "pliusindami" ir išsakė savo nuomonę. Mano minėta situacija pasikartojo: tie du kadrai, kuriuos laikiau "favoritais", negavo nei vieno palaikančio balo. Na ką - ne pirmą kartą, todėl nei kiek nenustebau.
Ir nors labai ryškaus lyderio mano surengtame mini balsavime nebuvo, buvo vienas kadras, kuris surinko daugiausiai pliusų:
Viskas kaip ir savo vietose, bet kažkodėl tolerastiškai pagalvojau, kad tas smulkus religinis motyvas virš stogų nebus labai patrauklus renkantiems geriausią kadrą. Ir nusprendžiau padirbėti ties sekančiu daugiausiai vertintojų simpatijų surinkusiu kadru. Su keturiomis žaviomis damomis.
Nusprendžiau pažaisti spalvomis: spalvotus palikti tik žmones, o visą kitą išversti į juodai-baltą variantą. Tokį variantą ir įkėliau akcijos puslapin, kaip savo geriausią kadrą:
Štai čia įvyko keisčiausia dalis. O gal linksmiausia - nelygu kaip pažiūrėsi. Kitiems mūsų grupės foto žygio dalyviams nepavyko laiku įkelti savo nuotraukų ir ... aš, likęs vieninteliu dalyviu, tapau grupės nugalėtoju. Nesiimsiu spėliot, kodėl nepavyko kitiems žygio dalyviams įkelti savo kadrų. Gal tiesiog nenorėjo (tai buvo neprivaloma). Ar sutrukdė anglų kalbos arba IT žinių spragos. Tačiau kaip nežiūrėk, pirma vieta, būnant vieninteliu dalyviu - anoks čia ir pasiekimas. Gal dėl to, o gal ir dėl to, kad dar vasaros pabaigoje buvau įsigijęs ir jau įpusėjęs skaityti popierinį laimėtos knygos variantą, su gautu prizu už laimėjimą grupėje nusprendžiau pasielgti pagal principą "easy come, easy go" - tiesiog padovanoti kažkam, susijusiam su visa šia istorija.
Taigi, prizas - Scott Kelby knygos "The Lightroom 4 Book for Digital Photographers" elektroninis variantas - atiteks vienam iš dalyvavusių žygyje ar padėjusių man išsirinkti geriausią kadrą. Tam tereikės prie mano posto Google+ tinkle, kuriuo pabendrinsių šį tinklaraščio įrašą, parašyti trumpą komentarą, tipo - "Noriu".
O iš kart po Kalėdų (kai tik rasiu galimybę atsitraukti nuo stalo ir prisėsti prie kompiuterio), random.org pagalba išrinksiu vieną laimingąjį, kuriam ir atiteks kodas įsigyti šios knygos elektroninį variantą.
Ir kadangi daugiau įrašų į tinklaraštį iki Kalėdų nebespėsiu parašyt, tai naudodamasis proga linkiu visiems ramios Kūčių vakarienės ir džiaugsmingo Kalėdų ryto.
Pikseliai šmikseliai ir visokie kitokie taškai
Rašydamas apie fokusavimo tyrinėjimus
pagavau save, jog žodžius taškas arba pikselis naudoju be aiškios sistemos. Smulkmena, bet užkliuvo ir pasidarė smalsu - o kaip gi su šių žodžių prasmėmis?
Prisiminiau adatinius spausdintuvus, dar vadinamus bendriniu "dot matrix" vardu. Va jais atspausdinus tekstą tai būdavo matomi konkretūs taškai. Po to atmintyje iškilo prisiminimai, kaip renkantis monitorių ieškodavome modelio su mažiausiu atstumu tarp taškų. Žinia dėl ko - dėl geresnio vaizdo. Po to atėjo eilė aukštos raiškos spausdintuvams - lazeriniams ir visokiausiems rašaliniams. Ten gi viskas irgi matuojama taškais. Per colį. Kas vėl gi nesunkiai pasiverčia į konkretų taško dydį. Žodžiu, taškas - tai kažkas, kas fiziškai aptinkama ir pačiupinėjama.
Na, o pikselis, pikselis - tai kaip? Ogi paprastai - pagal apibrėžimą: mažiausia skaitmeninio vaizdo detalė. Ir vienokį dydį tas pikselis turės paleistas rašalu ant popieriaus ir visai kitokį - išspinduliuotas per monitoriaus ekraną. Gaunasi, kad pikselis - tai toks daiktas, kuris savo prigimtimi neturi konkretaus dydžio. Na taip, kadangi tiek į kameros jutiklį, tiek į šiuolaikinio monitoriaus matricą telpa labai konkretus jų skaičius, tai labai greitai ir nepastebimai visi pripratom matuoti ir šiųjų dydžius ne taškais, o pikseliais. Ar tai blogai? Gal ir ne, nežinau. Galima matyt vadinti visaip, tik reikia neužmiršti, kad pikselis yra labai jau virtualus dalykas. Pavyzdžiui, DVD įrašyto plačiaekranio vaizdo filmo kadras turi tiek pat pikselių, kiek ir normalaus formato filmas, tik atkuriant vaizdą ekrane pikseliai yra projektuojami ne "kvadratiniai", o šiek tiek "ištempti". Koks tokio pikselio dydis, kas pasakysit?
Kitą vertus, spalvotą pikselį paprastai sudaro bent trys spalvinės dedamosios, kurios vaizduojamos monitoriuje taip vadinamais subpikseliais. Arba, kaip aš sakyčiau - taškais. Yprastu atveju - po vieną raudonos, žalios ir mėlinos spalvos tašką kiekvienam pikseliui. Čia kaip ir paprasta būtų apskaičiuoti pikselio dydį arba PPI - sudedam spalvotų taškiukų dydžius ir turim atsakymą. Bet kaip jį suskaičiuoti kokios PenTile matricos atveju?
Ir beskaitydamas apie pikselį radau ir užuominą apie naują terminą - senselis. Kaip galima nesunkiai nuspėti - tai kameros jutiklio smulkiausias elementas. Patiko man šis terminas, tad pratinsiuos vartoti savo tekstuose. Jeigu reziumuoti: taškas - tai kas turi fizinį dydį; pikselis - tai kas skaitmeniniame faile; senselis - tai kas verčia šviesą į skaitmeną. Kol kas paprasta ir aišku.
O pabaigai paprastas uždavinėlis: pabandykite suskaičiuoti, kiek senselių turi turėti fotokameros matrica, kad pagamintų 800x480 pikselių vaizdą, ir kiek taškų reikia, norint atvaizduoti tuos pikselius ekrane. O dabar tą patį uždavinėlį išspręskite "senselius" ir "taškus" visur pakeisdami "pikseliais". Ar jaučiat skirtumą?
P.S. Po trijų mėnesių pauzės, sugrįžimas į tinklaraščio rašymą yra tarsi pradėjimas iš naujo. Tenka vėl pratintis rašyti...
Prisiminiau adatinius spausdintuvus, dar vadinamus bendriniu "dot matrix" vardu. Va jais atspausdinus tekstą tai būdavo matomi konkretūs taškai. Po to atmintyje iškilo prisiminimai, kaip renkantis monitorių ieškodavome modelio su mažiausiu atstumu tarp taškų. Žinia dėl ko - dėl geresnio vaizdo. Po to atėjo eilė aukštos raiškos spausdintuvams - lazeriniams ir visokiausiems rašaliniams. Ten gi viskas irgi matuojama taškais. Per colį. Kas vėl gi nesunkiai pasiverčia į konkretų taško dydį. Žodžiu, taškas - tai kažkas, kas fiziškai aptinkama ir pačiupinėjama.
Na, o pikselis, pikselis - tai kaip? Ogi paprastai - pagal apibrėžimą: mažiausia skaitmeninio vaizdo detalė. Ir vienokį dydį tas pikselis turės paleistas rašalu ant popieriaus ir visai kitokį - išspinduliuotas per monitoriaus ekraną. Gaunasi, kad pikselis - tai toks daiktas, kuris savo prigimtimi neturi konkretaus dydžio. Na taip, kadangi tiek į kameros jutiklį, tiek į šiuolaikinio monitoriaus matricą telpa labai konkretus jų skaičius, tai labai greitai ir nepastebimai visi pripratom matuoti ir šiųjų dydžius ne taškais, o pikseliais. Ar tai blogai? Gal ir ne, nežinau. Galima matyt vadinti visaip, tik reikia neužmiršti, kad pikselis yra labai jau virtualus dalykas. Pavyzdžiui, DVD įrašyto plačiaekranio vaizdo filmo kadras turi tiek pat pikselių, kiek ir normalaus formato filmas, tik atkuriant vaizdą ekrane pikseliai yra projektuojami ne "kvadratiniai", o šiek tiek "ištempti". Koks tokio pikselio dydis, kas pasakysit?
Kitą vertus, spalvotą pikselį paprastai sudaro bent trys spalvinės dedamosios, kurios vaizduojamos monitoriuje taip vadinamais subpikseliais. Arba, kaip aš sakyčiau - taškais. Yprastu atveju - po vieną raudonos, žalios ir mėlinos spalvos tašką kiekvienam pikseliui. Čia kaip ir paprasta būtų apskaičiuoti pikselio dydį arba PPI - sudedam spalvotų taškiukų dydžius ir turim atsakymą. Bet kaip jį suskaičiuoti kokios PenTile matricos atveju?
Ir beskaitydamas apie pikselį radau ir užuominą apie naują terminą - senselis. Kaip galima nesunkiai nuspėti - tai kameros jutiklio smulkiausias elementas. Patiko man šis terminas, tad pratinsiuos vartoti savo tekstuose. Jeigu reziumuoti: taškas - tai kas turi fizinį dydį; pikselis - tai kas skaitmeniniame faile; senselis - tai kas verčia šviesą į skaitmeną. Kol kas paprasta ir aišku.
O pabaigai paprastas uždavinėlis: pabandykite suskaičiuoti, kiek senselių turi turėti fotokameros matrica, kad pagamintų 800x480 pikselių vaizdą, ir kiek taškų reikia, norint atvaizduoti tuos pikselius ekrane. O dabar tą patį uždavinėlį išspręskite "senselius" ir "taškus" visur pakeisdami "pikseliais". Ar jaučiat skirtumą?
P.S. Po trijų mėnesių pauzės, sugrįžimas į tinklaraščio rašymą yra tarsi pradėjimas iš naujo. Tenka vėl pratintis rašyti...
Šuniškas įrašas
 |
| Šuniškas kailio pylingas - norint būt stilingu, tenka rūpintis išvaizda. |
Nebus tai tikras Stylish blogger award įrašas, kuriuos visi su tokiu įkarščiu raitė, džiaugdamiesi pačia akcija. Matyt dėl to, kad ne kažin kiek čia to stiliaus pas save randu. Ir dėl to, kad kaip sakoma, apdovanojimų traukinys jau nuvažiavo - nesuspėjau įšokt laiku (kaip ir padaryt milijono kitų reikalų šiais metais). Ir dar dėl to, kad gavau už tai, už ką niekad nesitikėjau gauti - už "keistą stiliovą šunį". Kai blogeris Rokiškis prieš metus laiko paskleidė žinią apie mano tinklaraštį ant visų Lietuvos internetų, tai rekomendavo beveik priešingai - "rašo apie fotografiją, bet ne iš kokių nors ciuciukiškų pozicijų". Ir ką čia bepridursi - kaprizinga ta panelė Fortūna: šiandien jai įtinki vienaip, o rytoj - jau visai kitaip.