Visiems, kuriems kyla klausimų dėl to, kokį - tokį ar kitokį - fotoaparatą įsigyti, radau privalomą skaitinį: Your Camera Doesn't Matter. Prieš klausiant patarimo pas žmogų su fotoaparatu rankose šį tekstą privalu išmokti mintinai. Jei nepadės išsirinkti, bent jau geriau suprasit, kiek patarimas vertas.
P.S. Ačiū Andriui Užkalniui, už svetainės užrodymą.
Kaip gaunamas fokusuotas vaizdas
Pažiūrėjus į spindulius, kuriuos braižiau pasakodamas kaip išvesti Gauso geometrinės optikos formulę lęšiui, turėtų būti kaip ir aiškus fokusavimo mechanizmas: yra objektas, nuo jo sklindantys spinduliai susirenka į tam tikrą tašką už lęšio - tai ir yra mūsų fokuso taškas. Vadinasi, priklausomai nuo to, kokiu atstumu už lęšio padėsime sensorių, jame (sensoriuje) bus fiksuojami tie taškai kurie yra Gauso formulę atitinkančiu atstumu priešais objektyvą. Panašiai ir pasiekiamas fokusuotas vaizdas fotoaparate: objektyvo lęšių sistema fokusuojant vaizdą pastumdoma taip, kad atsidurtų arčiau arba toliau nuo sensoriaus - ten kur reikia, jog spinduliai nuo objekto į kurį fokusuojame susirinktų sensoriaus plokštumoje. Atkreipkime dėmesį: fokusuojant keičiasi tik atstumas tarp lęšių ir sensoriaus, bet fokalinis lęšių atstumas f nesikeičia - tai pagrindinis fokusavimo mechanizmo skirtumas nuo taip vadinamojo zoom'inimo, kai keičiamas lęšių sistemos fokalinis atstumas f. Kol kas viskas aišku ir paprasta, tiesa?
Ir aš taip galvojau iki perskaičiau knygą apie fokusavimo subtilybes. Bestudijuodamas knygą pirmą kart užstrigau ties fokusavimu begalybėje. Na taip, begalybės simbolį ant objektyvo matyt matė visi. O ką tai reiškia praktiškai? Kažkaip pasidarė neaišku - taigi lygiagrečiai iš begalybės ateinantys spinduliai fokusuojami židinyje, viename taške. Juk ne kartą vaikystėje tą darėm su padidinamuoju stiklu - nukreipi į Saulę, sufokusuoji į tašką židinio plokštumoje ir... pasvilini gerai, o tai žiūrėk ir uždegi. Apie jokį platesnį vaizdo formavimą ten net šnekos nebuvo - vienas karštas taškas ir viskas. Tačiau fotoaparatai fokusuoja begalybėje, sensoriai nedega ir dar vaizdus iš masės taškų išgimdo. Taigi, kur čia šuo pakastas?
Visaip sukau galvą ir ne iškart supratau, kad viskas yra sąlyginai paprasta. Pabandykim įjungti fantaziją ir įsivaizduoti, kad mūsų Saulės sistemoje dega ne viena, o dvi viena šalia kitos besisukančios maždaug vienodo dydžio "saulės". Ir, kad jos matomos danguje kaip du sąlyginai arti vienas nuo kito esantys dangaus kūnai. Na net jeigu tai ir skamba kaip nonsensas astrofizikos prasme turėtų visai gražiai atrodyti. Štai šioje hipotetinėje situacijoje yra įdomus toks klausimas: kiek ugnies židinių galėtų sukelti šioje situacijoje vienas vienintelis lęšis? Atsakymas trivialus: taigi tiek pat, kiek ir yra saulių - du. Būtų trys saulės - gautume tris ugnies židinius. Ir t.t.
Čia ir matosi fokusavimo begalybėje esmė - skirtingu kampu į lęšį krintantys lygiagretūs šviesos spinduliai fokusuojami skirtinguose taškuose fokalinėje plokštumoje. Tas atsitinka net ir fokusuojant vienos saulės spindulius į plokštumą: fokusuojamas visas dangaus skliautas, tačiau jame nėra kitų ryškių objektų, todėl iš esmės matom tik ryškiausią saulės spindulių sufokusuotą tašką. Taip susidaro iliuzija, kad tai ir yra vienintelis fokusavimo rezultatas.
Kaip gaunamas fokusuotas vaizdas atrodo kaip ir aišku. Tačiau, gerai pagalvojus, liko neatsakytas dar ne vienas klausimas: kas atsitinka su ta nuo objekto atsklidusia šviesa, kuri nebūna sufokusuota? Ir apskritai, kaip atsitinka, kad vienu atveju tas pats vaizdas yra už lęšio matomas ir suvokiamas kaip sufokusuotas, o kitu atveju, kai sensorius pastumtas į kitą poziciją, - kaip nesufokusuotas? Pa'google'inus pasimatė gan įdomus šio klausimo aspektas: pasirodo, jeigu fokusuotą vaizdą perteikiantys algoritmai yra pakankamai aiškūs, tai vadinamojo bokeh simuliavimas yra ganėtinai netrivialus reikalas, norint perteikti fotorealistinį vaizdo išplaukimą. Bet argi galima sakyt, kad perpratai kaip gimsta fokusuotas vaizdas, jeigu nežinai, kaip atsiranda išplaukęs? Taip palengva, klausimas po klausimo, bebandant įsigilinti į fokusavimo subtilybes, ir buvo suvartotas visas mano šio rudens laisvalaikis.
Na bet ne viskas iš karto - kitame įraše mūsų laukia keletas gal ir nuobodžių, bet labai reikalingų sąvokų.
 |
| Priklausomai nuo to kokiu atstumu ls yra sensorius nuo lęšio, jame bus raiškiai fokusuojamas atitinkamu lo atstumu esantis objektas |
Visaip sukau galvą ir ne iškart supratau, kad viskas yra sąlyginai paprasta. Pabandykim įjungti fantaziją ir įsivaizduoti, kad mūsų Saulės sistemoje dega ne viena, o dvi viena šalia kitos besisukančios maždaug vienodo dydžio "saulės". Ir, kad jos matomos danguje kaip du sąlyginai arti vienas nuo kito esantys dangaus kūnai. Na net jeigu tai ir skamba kaip nonsensas astrofizikos prasme turėtų visai gražiai atrodyti. Štai šioje hipotetinėje situacijoje yra įdomus toks klausimas: kiek ugnies židinių galėtų sukelti šioje situacijoje vienas vienintelis lęšis? Atsakymas trivialus: taigi tiek pat, kiek ir yra saulių - du. Būtų trys saulės - gautume tris ugnies židinius. Ir t.t.
Čia ir matosi fokusavimo begalybėje esmė - skirtingu kampu į lęšį krintantys lygiagretūs šviesos spinduliai fokusuojami skirtinguose taškuose fokalinėje plokštumoje. Tas atsitinka net ir fokusuojant vienos saulės spindulius į plokštumą: fokusuojamas visas dangaus skliautas, tačiau jame nėra kitų ryškių objektų, todėl iš esmės matom tik ryškiausią saulės spindulių sufokusuotą tašką. Taip susidaro iliuzija, kad tai ir yra vienintelis fokusavimo rezultatas.
Kaip gaunamas fokusuotas vaizdas atrodo kaip ir aišku. Tačiau, gerai pagalvojus, liko neatsakytas dar ne vienas klausimas: kas atsitinka su ta nuo objekto atsklidusia šviesa, kuri nebūna sufokusuota? Ir apskritai, kaip atsitinka, kad vienu atveju tas pats vaizdas yra už lęšio matomas ir suvokiamas kaip sufokusuotas, o kitu atveju, kai sensorius pastumtas į kitą poziciją, - kaip nesufokusuotas? Pa'google'inus pasimatė gan įdomus šio klausimo aspektas: pasirodo, jeigu fokusuotą vaizdą perteikiantys algoritmai yra pakankamai aiškūs, tai vadinamojo bokeh simuliavimas yra ganėtinai netrivialus reikalas, norint perteikti fotorealistinį vaizdo išplaukimą. Bet argi galima sakyt, kad perpratai kaip gimsta fokusuotas vaizdas, jeigu nežinai, kaip atsiranda išplaukęs? Taip palengva, klausimas po klausimo, bebandant įsigilinti į fokusavimo subtilybes, ir buvo suvartotas visas mano šio rudens laisvalaikis.
Na bet ne viskas iš karto - kitame įraše mūsų laukia keletas gal ir nuobodžių, bet labai reikalingų sąvokų.
Greitas maistas fotografams
Visi skuba šiais laikais. Man asmeniškai tai asocijuojasi su vartojimo kultu, greitu maistu ir pan. Tiesa, skubėdavo ir senais laikais - gal dėl to fotožurnalistų tarpe dar praeitame amžiuje išplito posakis "f/8 and be there". Čia, žinoma, svarbiausia žinutės dalis būdavo "be there", o "f/8" patarimas buvo tarsi greitas maistas smegenims, kad nesiblaškytų, kai sensacingi kadrai skrieja panosėje. Taip buvo tada. O dabar...
Vasaros pabaigą praleidau kelionėje, taigi neišvengiamai tysiausi ir savo DSLR'ą. Ruošiausi rimtai - net trikojį įgrūdau į lagaminą. Ir žinoma ruošiausi morališkai bei visaip kaip intelektualiai. Mat skridau į JAV gamtos turtų apžiūrėti. Vienas iš rimčiausių klausimų buvo - kokiu rėžimu reiks fotografuoti Grand Canyon ar kitus įspūdingus reginius. Surizikavau ir nusprendžiau pritaikyti šviežias žinias: diafragmos prioritetas, f/9 ir rankinis fokusavimas begalybėje. Labai panašu į fotožurnalistų taikytą f/8 taisyklę ar ne?
Turiu pasakyti, kad grįžęs ir atspausdinęs 20x30cm dydžio nuotraukas likau netgi labai patenkintas rezultatu - atrodo tarsi vietomis gali "akmenukus" kanjone skaičiuoti. Štai taip pvz. atrodo pora 100% dydžio išnašų iš vieno kadro:
Sau padariau išvadą, kad "greito maisto" nustatymai tokio tipo situacijoms ir vaizdams pasiteisino.
Beje paaiškėjo, kad rankinis fokusavimas į begalybę suteikia ir šiek tiek patogumo. Pvz. jeigu reikia padaryti "greitą" kadrą iš važiuojančio automobilio - fotoaparatas visada yra pasiruošęs padaryti kadrą, nelaukiant autofokusavimo mechanizmo leidimo. Kad ir koks pastarasis būtų greitas, niekada negali žinoti ar nepradės autofokusas "šokinėti". Žiūrėk ir nespės sufokusuoti, kai prašvilpęs už posūkio dings žavus vaizdelis.
O jeigu kalbėti ne tik apie greitą maistą, bet ir apie kažką "gurmaniško" mūsų protams: ar jums nekilo klausimų, kodėl pvz. f/9, o ne f/11? Ir prie ko čia fokusavimas į begalybę? Pasirodo yra apie ką pamąstyti, nes visi šie pasirinkimai turi savo priežąstį. Tačiau apie tai rašysiu jau kituose įrašuose.
Vasaros pabaigą praleidau kelionėje, taigi neišvengiamai tysiausi ir savo DSLR'ą. Ruošiausi rimtai - net trikojį įgrūdau į lagaminą. Ir žinoma ruošiausi morališkai bei visaip kaip intelektualiai. Mat skridau į JAV gamtos turtų apžiūrėti. Vienas iš rimčiausių klausimų buvo - kokiu rėžimu reiks fotografuoti Grand Canyon ar kitus įspūdingus reginius. Surizikavau ir nusprendžiau pritaikyti šviežias žinias: diafragmos prioritetas, f/9 ir rankinis fokusavimas begalybėje. Labai panašu į fotožurnalistų taikytą f/8 taisyklę ar ne?
Turiu pasakyti, kad grįžęs ir atspausdinęs 20x30cm dydžio nuotraukas likau netgi labai patenkintas rezultatu - atrodo tarsi vietomis gali "akmenukus" kanjone skaičiuoti. Štai taip pvz. atrodo pora 100% dydžio išnašų iš vieno kadro:
 |
| Vaizdelis į Grand Canyon iš South Rim, Desert View Watchtower'io (kaip visada spustelėjus atsidarys dar šiek tiek didesnis paveiksliukas) |
Beje paaiškėjo, kad rankinis fokusavimas į begalybę suteikia ir šiek tiek patogumo. Pvz. jeigu reikia padaryti "greitą" kadrą iš važiuojančio automobilio - fotoaparatas visada yra pasiruošęs padaryti kadrą, nelaukiant autofokusavimo mechanizmo leidimo. Kad ir koks pastarasis būtų greitas, niekada negali žinoti ar nepradės autofokusas "šokinėti". Žiūrėk ir nespės sufokusuoti, kai prašvilpęs už posūkio dings žavus vaizdelis.
O jeigu kalbėti ne tik apie greitą maistą, bet ir apie kažką "gurmaniško" mūsų protams: ar jums nekilo klausimų, kodėl pvz. f/9, o ne f/11? Ir prie ko čia fokusavimas į begalybę? Pasirodo yra apie ką pamąstyti, nes visi šie pasirinkimai turi savo priežąstį. Tačiau apie tai rašysiu jau kituose įrašuose.
Mintis iš niekur (9)
Kodėl galvodamas kaip atnešti taiką į žmonių širdis aš netikėtai
pajaučiu jog mobilizuojasi kūnas, protas kurstomas išdavikiško
kraujo kvapo pradeda šokti karo šokį virš veiksmų plano, o siela įsijaučia į artėjančios pergalės didybę ir išdidžiai žengia per pamintos sažinės
dejones?.. Nors ir kas ji tokia šią akimirką - šiek tiek daugiau garso ir bus nustelbtos tos sapalionės apie toleranciją ir abstrakčią meilę žmonėms, o jutimų lauke liks tiktai tikslas ir garbė.
Ach, ir kokia gi saldi ta saviapgaulė...
Ach, ir kokia gi saldi ta saviapgaulė...
Rūkas ir ilgas išlaikymas
Šeštadienį vakare užėjo toks tirštas rūkas, jog neatsispyriau pagundai ir pasistačiau trikojį. Tuo pačiu išbandžiau ir įsigytą nuotolinį paleidėją:
Tiesa sakant, net nelabai yra ką rašyti apie patį procesą - viskas ganėtinai įprasta. Tik tiek, kad paleidimo mygtuką spaudi ne ant fotoaparato, o ant distancinio paleidėjo.
Rūkas gan greitai pradėjo sklaidytis, bet kaip sakoma: "kartą paragavęs - negali sustot". Tad neatsispyriau ir pagundai užfiksuoti įsukančių automobilių žibintų paliekamą šviesos taką - dar keletas minučių buvo sugaišta "medžioklei":
Čia viskas vyko beveik taip pat, tik labiau sutemo ir standartinės išlaikymo skalės nebeužteko: teko pereiti į rankinį rėžimą, taip vadinamąjį "bulb". Ir matuoti išlaikymą pagal laikrodį. Šioje vietoje labai pravertė ant distancinio paleidėjo esantis mygtuko fiksatorius -fotoaparatas tokio neturi - nereikėjo visą laiką pirštu laikyti paspausto mygtuko. Ir apskritai supratau, kad "bulb" išlaikymas be distancinio paleidėjo yra ne tai kad neįmanomas, bet iš principo klaidingas - laikydamas paspaustą mygtuką ant fotoaparato tikrai gaučiau išplaukusius kadrus.
Kaip ir rašoma vadovėliuose: trikojis ir nuotolinis paleidėjas ilgą išlaikymą paverčia ganėtinai paprasta procedūra. Žodžiu - verta išbandyti.
 |
| ISO100 f/9 25s 46mm |
Rūkas gan greitai pradėjo sklaidytis, bet kaip sakoma: "kartą paragavęs - negali sustot". Tad neatsispyriau ir pagundai užfiksuoti įsukančių automobilių žibintų paliekamą šviesos taką - dar keletas minučių buvo sugaišta "medžioklei":
 |
| ISO100 f/9 64s 31mm |
Kaip ir rašoma vadovėliuose: trikojis ir nuotolinis paleidėjas ilgą išlaikymą paverčia ganėtinai paprasta procedūra. Žodžiu - verta išbandyti.
Geometrinė optika: Gauso formulė lęšiui
Nepamenu ar mokykloje kas aiškino kaip Gausas išvedė lęšio formulę. Gal ir pasakojo, tik aš jau nebeprisimenu. Bet kuriuo atveju yra pretekstas pačiam pabandyti ją išvesti.
Beje, kodėl Gauso nagrinėta optika vadinama "geometrine"? Todėl, kad žmonės ilgai manė, jog šviesa sklinda tiesiais spinduliais. Būtent šia prielaidą vadovavosi ir Gausas išvesdamas lęšio formulą. Braižant šiuos spindulius jų sklidimo plokštumoje gaunamos įvairios geometrinės figūros - matyt tai ir yra priežastis, kodėl toks optikos aiškinimas vadinamas "geometriniu".
Šiuolaikinei fizikai žinomi reiškiniai - pvz. difrakcija - paneigia šviesos sklidimo spinduliais teoriją. Jų tiesiog negalima paaiškinti naudojant geometrinę optiką. Nepaisant to, Gauso išvesta formulė yra pakankamai tiksli - aiškinant plonojo lęšio poveikį sklindančiam šviesos srautui refrakcijos principu rezultate gaunam tą patį.
Norint išvesti Gauso lęšio formulę pakanka (vėlgi) elementarių geometrijos žinių ir žinoti pagrindinę lęšio sąvybę: lygiagretūs spinduliai fokusuojami židinyje. Ir atvirkščiai: šviesos spindulys einantis per židinį už lęšio virsta lygiagrečiu šviesos srautu. Jeigu parodyti vaizdžiai - tai atrodytų taip:
čia turim lęšį su pažymėtais židiniais F1 ir F2 .
Taigi tarkim, kad kairėje (prieš lęšį) turim objektą, o dešinėje (už lęšio) - jo vaizdą. Tarp sklindančių spindulių ir optinės lęšio ašies galima nubraižyti keturis trikampius: du tarpusavyje panašius prieš lęšį ir du panašius už jo. Vaizdumo dėlei nuspalvinau juos diagramoje:
Diagramoje surašiau ir matematinių formulių išvedimą. Principas paprastas: užrašome aukštinių (žymimos raidėmis g ir h diagramoje) santykį su atitinkamo trikampio pagrindu kiekvienai panašių trikampių porai. Kadangi trikampių prieš ir už lęšio aukštinės vienodos, tai dalindami gautas formules viena iš kitos aukštines eliminuojam. Lieka tik atstumai. O iš ten paprastų manipuliacijų dėka išvedam Gauso formulę lęšiui.
Va ir viskas. Kam tiek vargo? Tikiuosi pravers vėliau - ieškant fokuso.
Beje, kodėl Gauso nagrinėta optika vadinama "geometrine"? Todėl, kad žmonės ilgai manė, jog šviesa sklinda tiesiais spinduliais. Būtent šia prielaidą vadovavosi ir Gausas išvesdamas lęšio formulą. Braižant šiuos spindulius jų sklidimo plokštumoje gaunamos įvairios geometrinės figūros - matyt tai ir yra priežastis, kodėl toks optikos aiškinimas vadinamas "geometriniu".
Šiuolaikinei fizikai žinomi reiškiniai - pvz. difrakcija - paneigia šviesos sklidimo spinduliais teoriją. Jų tiesiog negalima paaiškinti naudojant geometrinę optiką. Nepaisant to, Gauso išvesta formulė yra pakankamai tiksli - aiškinant plonojo lęšio poveikį sklindančiam šviesos srautui refrakcijos principu rezultate gaunam tą patį.
Norint išvesti Gauso lęšio formulę pakanka (vėlgi) elementarių geometrijos žinių ir žinoti pagrindinę lęšio sąvybę: lygiagretūs spinduliai fokusuojami židinyje. Ir atvirkščiai: šviesos spindulys einantis per židinį už lęšio virsta lygiagrečiu šviesos srautu. Jeigu parodyti vaizdžiai - tai atrodytų taip:
Taigi tarkim, kad kairėje (prieš lęšį) turim objektą, o dešinėje (už lęšio) - jo vaizdą. Tarp sklindančių spindulių ir optinės lęšio ašies galima nubraižyti keturis trikampius: du tarpusavyje panašius prieš lęšį ir du panašius už jo. Vaizdumo dėlei nuspalvinau juos diagramoje:
 |
| Gauso formulė lęšiui (paspaudus atsidarys didesnis paveikslėlis) |
Va ir viskas. Kam tiek vargo? Tikiuosi pravers vėliau - ieškant fokuso.
Rekomendacijų galia: Rokiškio pikas
Pradėjau rašyti tinklaraštį. Sugalvojau planą. Parašyti kokias penkias dešimtis dėmesio vertų įrašų į savo tinklaraštį. Apsiprasti ir suprasti, ką aš noriu toje blogosferoje veikti, o jau tada – jeigu matysis tame kokia nors prasmė – prašytis būt pareklamuojamam pas ką nors (šiaip jau niekada nemėgau protekcijų ar lengvesnio jų varianto - rekomendacijų). Bet va prabudau vieną rytą ir supratau, kad man nenuėjus nei pusės suplanuoto kelio ponas Rokiškis sunešiojo tuos mano ilgai puoselėtus planus. Žodžiu, aš taip ilgai planavau, kaip čia dalinsiu komisinius už reklamą iš savo pirmo uždirbto milijono, o dabar gavau chaliavai ir esmi visiškai pasimetęs ką reikės daryti su tais would be procentais. Nu bet ką nors sugalvosiu iki to laiko, kai pinigas pradės kišenių plėšti.
Ant kitos dienos pasižiūrėjau lankomumo statistikas ir supratau, kad viena diena perspyrė geriausias viso mėnesio (!) pastangas, o ir feedburner'io skaitliukas parodė 15 kart padidėjusią radiaciją. Reikalas pasirodė daug rimtesnis, negu buvo mano pradinis užmanymas. Ant greitųjų sukurpiau naują maldelę, kurią vis kartojau žiūrėdamas į kylančius kalnus statistikoje: “ramybė, tiktai ramybė – tai nieko nereiškia, turi nepasiduoti vienadienėm pagundom ir daryti tai ką darei iki šiol, tai kas tau patiko ir tai kuom tiki pats”.
Išrašiau sau priverstinio nežiūrėjimo į lankomumo statistiką mėnesį - streso mažiau. Gerai, kad tuo pat metu šiokia tokia visuomeninė veikla užgriuvo - buvo lengviau atsilaikyti prieš pagundą spausti nuorodą "Stats". Tiesiog nebeliko tam laiko.
Bet įtikėjau rekomendacijų galia. Ta proga, štai šį piką savo tinklaraščio lankomumo statistikoje oficialiai krikštyju "Rokiškio piku":
Tiesa, neištvėriau viso mėnesio ir kažkuriuo momentu įlindęs į feedburner'į radau štai tokį - galima sakyt sexy - vaizdelį:
Kokiam blogosferos grandui tokie skaičiukai greičiausiai atrodo juokingi, bet kaip
nišiniam tinklaraščiui su trim dešimtim įrašų per devynis mėnesius gal visai ir neblogai, kaip manot?
Kad jau kalba apie rekomendacijas užėjo, tai ir aš pasidalinsiu nuoroda. Kaip sakoma - už gerą geru reikia atsilyginti. Nu ne, žinoma, Rokiškio nereklamuosiu - mažai prasmės tame būtų. Bet radau teminį tinklaraštį, kurio tema man įdomi tik šiaip, iš smalsumo - nesu didelis to reikalo gerbėjas. Bet netyčia perskaičiau porą straipsnių ir... jeigu rašyčiau analogiją su maistu, tai turėčiau apibūdint taip: skaniai rašo. Labai. Mėgaujuosi iki šiol - skaitau neskubėdamas visus naujus įrašus, nepraleisdamas nei vieno.
Siūlau ir jums, nespręsti nei pagal tinklaraščio pavadinimą, nei pagal straipsnių antraštes, o tiesiog imti ir ramiai perskaityti porą straipsnių. Taip palengva, tarsi dėtumėt į burną gurmaniško patiekalo kasniuką ir jaustumėt bundančius visus skonio receptorius... Pasiruoše? Judam: "Blogas automobiliams|…ir ne tik"
Ant kitos dienos pasižiūrėjau lankomumo statistikas ir supratau, kad viena diena perspyrė geriausias viso mėnesio (!) pastangas, o ir feedburner'io skaitliukas parodė 15 kart padidėjusią radiaciją. Reikalas pasirodė daug rimtesnis, negu buvo mano pradinis užmanymas. Ant greitųjų sukurpiau naują maldelę, kurią vis kartojau žiūrėdamas į kylančius kalnus statistikoje: “ramybė, tiktai ramybė – tai nieko nereiškia, turi nepasiduoti vienadienėm pagundom ir daryti tai ką darei iki šiol, tai kas tau patiko ir tai kuom tiki pats”.
Išrašiau sau priverstinio nežiūrėjimo į lankomumo statistiką mėnesį - streso mažiau. Gerai, kad tuo pat metu šiokia tokia visuomeninė veikla užgriuvo - buvo lengviau atsilaikyti prieš pagundą spausti nuorodą "Stats". Tiesiog nebeliko tam laiko.
Bet įtikėjau rekomendacijų galia. Ta proga, štai šį piką savo tinklaraščio lankomumo statistikoje oficialiai krikštyju "Rokiškio piku":
Tiesa, neištvėriau viso mėnesio ir kažkuriuo momentu įlindęs į feedburner'į radau štai tokį - galima sakyt sexy - vaizdelį:
nišiniam tinklaraščiui su trim dešimtim įrašų per devynis mėnesius gal visai ir neblogai, kaip manot?
Kad jau kalba apie rekomendacijas užėjo, tai ir aš pasidalinsiu nuoroda. Kaip sakoma - už gerą geru reikia atsilyginti. Nu ne, žinoma, Rokiškio nereklamuosiu - mažai prasmės tame būtų. Bet radau teminį tinklaraštį, kurio tema man įdomi tik šiaip, iš smalsumo - nesu didelis to reikalo gerbėjas. Bet netyčia perskaičiau porą straipsnių ir... jeigu rašyčiau analogiją su maistu, tai turėčiau apibūdint taip: skaniai rašo. Labai. Mėgaujuosi iki šiol - skaitau neskubėdamas visus naujus įrašus, nepraleisdamas nei vieno.
Siūlau ir jums, nespręsti nei pagal tinklaraščio pavadinimą, nei pagal straipsnių antraštes, o tiesiog imti ir ramiai perskaityti porą straipsnių. Taip palengva, tarsi dėtumėt į burną gurmaniško patiekalo kasniuką ir jaustumėt bundančius visus skonio receptorius... Pasiruoše? Judam: "Blogas automobiliams|…ir ne tik"