Fotografija ir aš

Mano pažintis su fotografija yra labai sena ir siekia vaikystę. Tada dar paaugliui tėtis patikėjo šeimyninį juostinį Kiev-4m. Fotoaparatas turėjo labai mandrą juostelės užtaisymo kasetę su dviem "mygtukais", ir dar mandresnį fokusavimo mechanizmą - reikdavo sukti ratuką, kol vaizdas ieškiklyje nustodavo dvejintis. Ekspozicijos parinkimas buvo paprastas: nukreipi eksponometrą į objektą ir suki "kompiuterio" ratuką, kol indikatorius pradeda rodyti, kad rasta tinkama ekspozicija. O tada, pasirinkus norimą išlaikymą, pagal "kompiuterio" skalę nustatydavau diafragmą. Įgudus tai būdavo praktiškai taip pat paprasta, kaip nusitaikyk ir pleškink. Ir smagumėlis būdavo neiti anksti mėgoti, o kartu su tėčiu (o gal ir su dar didesne kompanija) naktinėti prie fotodidintuvo ir keletos vonelių su magiškais skysčiais.

Vėliau buvo mokslai ir ganėtinai ilga pauzė mano fotografijos praktikoje. Tad man netikėtai, universiteto baigimo proga tėvai padovanojo fiksuoto lešio (f/5.6) muilinę - Premier M-911D. Kai prisimenų kiek jai teko ištverti - plaukai šiaušiasi. O užraktas ir šiandien vis dar tvarkingai caksi - neužmušamas egzempliorius.

Tai buvo laikai kai suklestėjo fotolaboratorijos ir foto albumų pildymas pasidarė paprastas ir sąlyginai pigus kiekvienam norinčiam įsiamžinti. Taip ir pildėm šeimyninius albumus, kol po kokių šešių metų pajutau nenumaldomą norą matyti geresnės kokybės nuotraukas. Ir mano rankose atsirado pirmasis veidrodinis fotoaparatas Pentax MZ-30 su kitiniu objektyvu 1:3.5-5.6 28-80mm. Nuotraukų kokybė ženkliai pagerėjo. Įspūdis buvo ant tiek stiprus, kad net iki šiol sulaukių komentarų iš šeimynos, jog mano dabartiniu arsenalu darytos nuotraukos neprilygsta darytoms Pentax'u. Su kuom aš nesu linkęs sutikti, bet tokia nuomonė yra.

O po keletos metų pasikeitimų vėjas atnešė žinią apie skaitmeninius fotoaparatus. Galima sakyti beveik atsitiktinumo dėka šiems vėjams neatsispyriau ir aš - įsigyjau iš kolegos naudotą  Panasonic Lumix DMC-FX1. Solidus metalinis korpusas ir optinio stabilizavimo sistema atrodė įspūdingai. Turėjo tik pora trūkumų, kurie man nedavė ramybės: mažai pikselių ir specialaus (ganėtinai) mažos talpos akumuliatoriaus poreikis varžė panaudojimo galimybes. Todėl gan greit įsigyjau "darbinį arkliuką" Canon PowerShot A620. Kaip muilinės lygio fotoaparatas praktiškai neturėjo (ir neturi iki šiol - žiūrint mano akimis) jokių rimtesnių trūkumų - mobilus, greitas ir pakankamai detalus, bei kokybiškas. Būtent jis mane ir įtikino, kad ateitis priklauso skaitmenai.

Žinoma, ateities negalėjau įsivaizduoti be veidrodinio fotoaparato. Rinkimąsi iš esmės nulėmė draugų ir kolegų patirtis bei turimas arsenalas. Taip aš apsiginklavau Canon EOS 40D. Bet jeigu iki šiol fotografavau pagal principą  nusitaikyk ir pleškink, tai bandymas tą patį padaryti su šiuo fotoaparatu patyrė... fiasko. Na taip, aš tiesą sakant nenaudojau visiškai automatinio rėžimo - gal jį įsijungus viskas būtų buve puiku. Bet man reikėjo daugiau proceso kontrolės. Ir čia supratau, kad teks mokytis fotografuoti.
Turiu prisipažinti, kad būtent mokymuisi fotografuoti turėčiau būti dėkingas, kad pradėjau rašyti šį tinklaraštį. Tai susije su štai tokiu fenomenu, kurį pastebėjo ne vienas, bandęs mokyti kitus žmones: kai bandai kažką paaiškinti kitiems, netikėtai (sau) pradedi suprasti gylesnę nagrinėjamo klausimo esmę ir subtilius niuansus. Tai į ką iki tol greičiausiai nekreipei dėmesio, o buvo verta. Aš ir nusprendžiau, kad pabandysiu papasakoti skaitytojams žinomas tiesas - tokiu būdu pagilinsiu ir savasias.


Štai taip palengva ir man visai nepastebimai fotografija išsikovojo nemažą vietą mano gyvenime. Taigi, ką aš suprantu kaip fotografiją? Man tai žaidimas su šviesa. Nes žodis fotografija yra sudarytas iš dvietų graikiškų žodžių: foto (φως, φωτιά, φωτ, φωτo) - šviesa -  ir grafija (γράφω) - užrašyti. Todėl fotografija (φωτογραφία) pagal savo kilmę yra tiesiog "užrašyta" šviesa. Tai pagrindas. Ir kol stoviu tvirtai ant jo, tol manau, kad turiu reikalą su FOTOGRAFIJA.