Šuniškas įrašas

Šuniškas kailio pylingas -
norint būt stilingu, tenka rūpintis išvaizda.

Laikas ne tai, kad bėga, tiesiog trykšta galinga čiurkšle pro šalį. Berods tik vakar Skirmantas Tumelis pasidalino stilingiausių blogų apdovanojimais, o žiū - jau du mėnesiai pralekė. Kadangi Skirmantas bedalindamas apdovanojimus ir man vieną paskyrė, tai prisižadėjau apie tai parašyt.

Nebus tai tikras Stylish blogger award įrašas, kuriuos visi su tokiu įkarščiu raitė, džiaugdamiesi pačia akcija. Matyt dėl to, kad ne kažin kiek čia to stiliaus pas save randu. Ir dėl to, kad kaip sakoma, apdovanojimų traukinys jau nuvažiavo - nesuspėjau įšokt laiku (kaip ir padaryt milijono kitų reikalų šiais metais). Ir dar dėl to, kad gavau už tai, už ką niekad nesitikėjau gauti - už "keistą stiliovą šunį". Kai blogeris Rokiškis prieš metus laiko paskleidė žinią apie mano tinklaraštį ant visų Lietuvos internetų, tai rekomendavo beveik priešingai - "rašo apie fotografiją, bet ne iš kokių nors ciuciukiškų pozicijų". Ir ką čia bepridursi - kaprizinga ta panelė Fortūna: šiandien jai įtinki vienaip, o rytoj - jau visai kitaip.

Jeigu jau kalbėti apie šį tinklaraštį, tai bėgant laikui prirašiau čia visokių detalių apie fotografiją - tai gavosi kaip ir tinklaraščio pagrindinė tema. Tačiau kasdienybėje, turiu pripažinti, šuniški reikalai konkuruodami dėl mano laisvo laiko be didesnių pastangų nurungia fotografiją. Todėl kažkiek samoningai privengiau įsileisti juos ir čia, į tinklaraštį - kad visiškai neuzurpuotų mano gyvenimo. Bet.. gal retkarčiais sveika pasielgti kažkaip netradiciškai? Tad nusprendžiau suraityti kitokį tinklaraščio įrašą - ne apie formules ir fotografiją, o apie save ir ... šunis.

---

Kai buvau šešerių metų, praleidau beveik metus laiko vienkiemyje Žemaitijoje su (dabar jau a.a.) seneliais. To vienkiemio jau senokai nebėra - visagaliai melioratoriai pasistengė, - bet kai kurie prisiminimai apie tas dienas iki šiol išliko labai ryškūs. Na ir kaip jūs manot, ką veikti tokio amžiaus vaikui su dviem žilstelėjusiais ir ūkio darbuose paskendusiais suaugusiais, kai artimiausias kiemas su vaikais miestelyje už beveik 2km laukais, kanalais ir giraitėmis?
Kapsėjo eiliniai 1978 metai, televizorius rodė rusiškus (tos kalbos tuo metu dar nesupratau) kino filmus apie karą ir ... tai buvo visos žinomos "šiuolaikinės" pramogos. Dauboje šalimais tekėjo upelis įmantriu pavadinimu Krioklys (niekad negirdėjau jo taip vadinant - tik dabar atradau), giraitėse aplinkui augo grybai ir uogos, šalimais užsodintą lauką naktimis ateidavo patikrinti šernai. Senelis buvo medžiotojas - na kaipgi vienkiemyje su šernais ir be ginklo. Ir jeigu jau sodyboje buvo medžiotojas, tai turėjo būti ir medžioklinis šuo.
Ir buvo. Bet ne šuo, o kalė, eksterjeru panaši į lietuvių skaliką. Senelis matomai pasižymėjo subtiliu humoro jausmu, nes davė jai Nelės Paltinienės vardą. Jeigu gerai pamenu - tvirtino, kad dėl panašaus balso. Nors man niekada jos kaukimas neatrodė panašus į žmogiškas dainas ir aš bandžiau prieštaraut, bet... kam teko ginčytis su tikru žemaičiu turėtų gerai nujausti, kieno naudai tas mudviejų ginčas baigėsi.
Kadangi kalės ir mano svorio kategorijos buvo daugmaž panašios ir man pavykdavo ją kažkaip suturėti, palaipsniui ji tapo nuolatine mano žygių po apylinkes palydove. Ir tuos metus laiko kentė mano bandymus iš jos padaryti tokį tarnybinį šunį, kaip mačiau kažkuriame kino filme apie pasieniečius. Močiutė pamačiusi "dresūroje" apdraskytas mano rankas kraupdavo ir vardindavo visas baisias užkrečiamas ligas, kurias tik žinojo, bet aš sekančią dieną jau vėl trindavausi aplink būdą...
Taip man matyt iki kaulų smegenų ir įsiėdė supratimas apie šunį - žmogaus draugą.

---

Va tokia povyza ir buvo
"nupirktos" šeimininko simpatijos

Vėliau ilgai gyvenau be šuns. Na kurgi mieste, bute, šuo?! Kol vieną dieną mūsų sūnus, būdamas panašaus amžiaus kaip aš tą žiemą pas senelius vienkemyje, pasakė, kad nori šuniuko. Bandymai sugalvoti pakaitalą - žuvytės, triušiukas, etc. - grįždavo prie išeities taško: be šuns vaikas bus nelaimingas. Juokingiausia tai, kad vieną rytą atėjęs į darbą supratau - ir aš noriu šuns! Ir ne bet kokio, o tokio kurį mačiau kažkokiame filme bėgantį kalnuose - trispalvio, ilgaplaukio. Net keista, kaip greit internete sužinojau veislę - berno zenenhundas. Pasitarimas šeimos taryboje galima sakyt buvo formalumas, nes balsavimo rezultatai buvo aiškūs iš anksto: 2 padarys viską, ką reikia, kad šuo atsirastų namie, o 1 neprieštaraus, jeigu jai nereikės rūpintis keturkojo vedžiojimu. Taip šuo vėl atsirado mano gyvenime ir jį... apvertė iš esmės.

---

Viena iš priežasčių, kodėl reikėjo šuns, buvo pradėjusi streikuoti sveikata. Nieko labai rimto, bet pradėjo lysti visokie "fokusai". Ir mama kažkaip pastebėjo, kad mažai judu. Bandžiau ginčytis, net įsigyjau žingsniamatį. Pavaikščiojau mėnesį laiko ir pripažinau, kad mama teisi - nepaisant visų mano pastangų aš net pusės iš rekomenduojamo 10000 žingsnių kiekio nenueidavau.

Pavyti! Pagauti! Atimti!

Šiandien jau nebesinešioju žingsniamačio, nes žinau, kad kaip taisyklė kasdien praleidžiu lauke apie dvi valandas ir nueinu su šunim maždaug 5 km. Sumoje be ypatingų pastangų surenku ~12000 žingsnių per parą. Kokį tai davė efektą sveikatai nerašysiu, nes tikrai nepatikėsit - man net pačiam sunku tuo patikėt. Geriau pacituosiu kolegę, kuri į klausimą apie skiepų nuo gripo prasmingumą, atsakė maždaug taip: "Nuo tada kai įsigijom šunį, nebesiskiepiju ir nesergu". Nesiskiepiju ir aš. Ir nors buvau kelis kartus peršalęs per tuos keturis metus, šeimynai nei karto neteko manęs pavaduoti šuns vedžiojime ilgiau kaip vieną dieną. Dažnai pajuokauju, kad per vienerius šuns vedžiojimo metus aš lauke (tipo - grynam ore) išbuvau tiek, kiek neišbuvau per dešimt metų iki tol :)

---

Taip augo tikras krepšinio šalies šuo

Kitas puikus dalykas, kurio mane išmokė šuo - tai atsikratyti streso. Tiems, kam teko patirti būseną, kai eini į darbą, grįžti namo, guliesi, miegi ir keliesi su mintimis tik apie darbą - manau supras mane. Dirbti reikia. Bet 24x7 darbinio rėžimo, kiek teko susidurti praktikoje, organizmas ilgai neištempia. Ir įsigydamas šunį net negalvojau, kad tas 24x7 rėžimas pasikeis. Bet grįžti namo, išsivedi mažą šuniuką į pievą palakstyti ir... tik spėk daboti, kad kas nenutiktų. Kur jau ten mintys apie darbą - vos spėji akimis sekti veiksmą kieme. Pasekmės būdavo momentalios - grįžus po pasivaikščiojimo paaiškėdavo, kad jokių aktyvių minčių apie darbą galvoje nebėr. Streso irgi. Jau senokai nebereikia taip "ganyti" mano keturkojo  išvedus jį pasivaikščioti. Bet įprotis "atsijungti" nuo darbinių klausimų liko.

---

Sudaužytų butelių šukės per vieną sezoną pareikalavo
vienos narkozės ir trijų letenų "remonto". Neklauskyt,
ką buvau pasirengęs tiems šiukšlintojams padaryti :(

Kaip ir maži vaikai, taip ir jauni šuniukai augdami perserga įvairiausiomis ligomis. Nesitikėjau, kad tiek dėmesio pareikalaus šuns sveikata. Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Jau nepamenu dėl kokios konkrečiai bėdos reikėjo leisti vaistus Baikalui (toks šuns vardas). Injekciją reikėjo pakartoti po keletos dienų. Pirmą vaistų dozę suleidęs veterinaras netikėtai pasiūlė ... pabandyti pačiam namie suleisti antrą vaistų dozę. Taigi nieko čia sudėtingo - viens du ir viskas. Kas, kad niekad gyvenime iki tol nelaikiau švirkšto rankose - palingavau galvą, aha paprasta, suleisiu. Rankos žinoma drebėjo pirmus kartus, bet suleidau. Ir po to dar ne kartą teko tai kartoti. Matyt tie vėlesnį kartai praėjo be jokio matomo streso, nes kai šią žiemą žmonai gydytoja paskyrė leidžiamus vaistus, mano brangioji net nemirktelėjus tarė: "taigi Baikalui vaistus leisti moki - suleisi ir man". Taip netikėtai pravertė dar viena patirtis įgyta auginant šunį.

---

Ir ką?

Keista, bet šuo padėjo man suprasti pozityvios motyvacijos svarbą. Neigti niekada jos ir neneigiau, bet ir labai netikėjau. Kol nesusidūriau pačiu primityviausiu būdu: šiek tiek paaugęs šuo pradėjo mane ignoruoti. Viskas atrodydavo maždaug taip: išeinam į lauką, jis susiranda pagalį, atsigula ir ... viskas - pasivaikščiojimas baigtas. Ir ko tik aš neišbandžiau, norėdamas jį išjudinti: nuo vilionių maistu iki kraštutinumų pykstant (praradęs savitvardą buvau net už griežto antkaklio pakėlęs). Šuns reakcija į visus tuos veiksmus buvo gluminančiai vienoda ir atrodė maždaug taip: ir ką? Abejingas dairymasis po kiemą toliau, tarsi šeimininkas neegzistuotų... Kol eilinį kartą, jau visiškai praradus viltį, kažkas "apšvietė". Nusišypsojau ir pasakiau: "geras Baikalas, geras". Tą akimirką negalėjau patikėt tuo ką pamačiau - šuo atsistojo ir pradėjo judėti link manęs. Taip ir giriu jį iki šiol už gerus poelgius.
Beje, jau vėliau padariau atradimą, kad žmonės šia prasme ne daug kuom skiriasi nuo keturkojų. O pagyrimo sulaukt iš manęs visada būdavo sunku. Ir dabar nedažnai pasakau. Bet mokausi :)

---

Tiek šiam kartui apie mane - žaviuosiu jūsų smalsumu ir užsispyrimu perskaityt iki galo šį "šunišką" įrašą. Pabaigai keletas nuorodų iš mano skaitomų tinklaraščių sąrašiuko - paskutinis Stylish blogger award akcentas:

1. audrūno [foto]blog'as - sakyčiau rami ir nepretenzinga gyvenimo tekmė fotografijose. Net negaliu pasakyt konkrečiai, kodėl skaitinėju šį tinklaraštį. Gal dėl to, kad norisi to paprastumo ir kasdienybėje?
2. Labanaktis - nemačiusiems rekomenduoju būtinai užsukti ir perversti fotografijas. Kad suprastumėt, kaip galima sukomponuot kadrą, jog tektų kelias minutes sukti galvą, kol suprasi, kad matai viso labo kelias šakas mirkstančias baloje.
3. Fotosofija - labai panašus savo požiūriu į fotografija kaip ir ankstesnysis, nors gal ne toks abstraktus.
4. Savel brain dump - pabaigai visiškai kitokios rūšies tinklaraštis bent minimaliai nusimanantiems apie elektroniką. Perverskit. Tiems kas nenusimano elektronikoje siūlau susirasti proginės anties kepimo istoriją - aš ilgai šypsojausi ją perskaitęs.

---

Viskas.

Juk tai ne paskutinis įrašas apie mane, ar ne?